1940 metų kovo 5 dieną Stalinas pasirašė įsakymą, įpareigojantį NKVD sušaudyti per 26 000 lenkų karo belaisvių. Didžiąją jų daugumą sudarė lenkų atsargos karininkai: gydytojai, advokatai, profesoriai, inžinieriai, policininkai ir kunigai [...].

Tais pačiais mėnesiais nacistų SS ir sovietinė NKVD glaudžiai bendradarbiavo vykdydamos slaptą Vokietijos – SSRS draugystės, bendradarbiavimo ir demarkacijos sutarties punktą. Slapčia nuo išorinio pasaulio abi okupantės vienu metu vykdė daugybę žudynių ir deportacijų. Kol Vakarai apstulbę iš baimės stebėjo šį ,,netikrąjį karą“, jų sąjungininkai lenkai buvo sistemingai ir ciniškai žudomi.

1941-aisiais, kai nacistinė-sovietinė sutartis žlugo ir Stalinas pasirašė sutartį dėl sąjungos su emigracine Lenkijos vyriausybe, lenkai ėmė klausinėti, kur dingo jų karininkai. Per pokalbį šia tema Kremliuje Stalinas pasakė generolui Sikorskiui, neva jie tikriausiai pabėgę. ,,Bet kur jie galėjo pabėgti?“ ,,Na, kad ir į Mandžiūriją“[...]

Šaltojo karo metais lenkų emigrantams Londone nebuvo leista pastatyti paminklo Katynės aukoms, o britų pareigūnams draudžiama dalyvauti kasmet rengiamose pamaldose jų atminimui pagerbti [...]. Sovietų Sąjungoje ir komunistų valdomoje Lenkijoje apie Katynę buvo draudžiama kalbėti penkiasdešimt metų.