Vokietija aktyviai grobė kolonijas, įsitvirtino Artimuosiuose Rytuose, Kinijoje. Šie įvykiai kėlė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos susirūpinimą.

Matydama spartų Vokietijos ginklavimąsi ir vis didėjančią grėsmę, Prancūzija ieškojo sąjungininkų. Rusija, nors ir turėjo nesutarimų su Prancūzija, buvo geriausia jos partnerė. Kilus karui tarp Vokietijos ir Prancūzijos, Rusijos pagalba priverstų Vokietiją kovoti dviem frontais.

Tuo metu palankius prekybinius Rusijos ir Vokietijos santykius Vokietija nutraukė 1890 m., kai įvedė muitus įvežamiems grūdams. Rusijai reikėjo ieškoti naujų partnerių. Jos žvilgsniai krypo į Prancūziją. Sėkmingos derybos leido 1894 m. pasirašyti karinę konvensiją, kuri numatė kilus karui su Trilypės sąjungos valstybėmis suteikti viena kitai karinę pagalbą.

Vokietija sparčiai didino karo laivyną, tai kėlė nerimą Britanijai. Ji bandė derėtis su Vokietija dėl ginklavimosi mažinimo, bet derybos nepavyko. Tuomet dėmesys nukrypo į Prancūziją. 1904 m. tarp šių valstybių buvo pasirašytas „Santarvės“ (Entente cordiale) susitarimas. Nors tarp šių valstybių buvo nesutarimų, tačiau jos viena kitai nusileido – Prancūzija atsisakė pretenzijų į Egiptą, o Britanija sutiko dėl Prancūzijos pozicijų sustiprinimo Maroke. 1905 m. Tarp Vokietijos ir Prancūzijos kilo konfliktas dėl Maroko. Vokietija prie Maroko krantų atplukdė savo laivyną. Šiame konflikte Prancūziją palaikė Rusija ir Britanija. Šis įvykis leido suartėti Rusijai su Britanija. 1907 m. tarp Rusijos ir Britanijos buvo pasirašyta sutartis, kuri išsprendė kilusius ginčus Azijoje. Jos pasidalijo įtakos sferomis (Rusijai atiteko šiaurinė, o Britanijai – pietinė Persijos dalis).

1907 m. susiformavo nauja karinė sąjunga – Antantė, į kurią įėjo Prancūzija, Rusija ir Didžioji Britanija.