Vengrų didikas ir politikas iš senos kilmingos šeimos. Vengrijos parlamento narys 1872–1918 m. Po I Pasaulinio karo paskirtas vadovauti Vengrijos delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje, pasirašė Trianono taikos sutartį. 1911–1932 m. buvo penkis kartus nominuotas Nobelio taikos premijai Vengrijos universitetų, mokslininkų ir politinių grupių siūlymu, bet laureatu netapo. Buvo puikus oratorius, mokėjo šešias kalbas, domėjosi literatūra, filosofija ir muzika.

Italų teisės profesorius, diplomatas ir politikas, gimęs Sicilijoje. 1897 m. buvo išrinktas Italijos atstovų rūmų deputatu, vėliau kopė karjeros laiptais ir tapo ministru pirmininku. Jis rėmė Italijos įsitraukimą į karą Antantės pusėje, nes Anglija buvo už tai pažadėjusi Italijai Dalmatiją. Buvo Italijos delegacijos vadovas Paryžiaus taikos konferencijoje, tačiau nemokėjo anglų kalbos, todėl dominuojantį vaidmenį perėmė užsienio reikalų ministras Sidnis Sonino. Italams derybos dėl Dalmatijos buvo nesėkmingos, todėl delegacijos vadovas dramatiškai paliko konferenciją 1919 m. balandį.

Austrijos politikas, vadinamas Respublikos Tėvu, nes jis vadovavo pirmajai Austrijos vyriausybei, vėliau tapo jos pirmuoju prezidentu. Jis buvo Austrijos delegacijos vadovas Paryžiaus taikos konferencijoje, pasirašė Sen Žermeno sutartį. Pripažino, kad Austrija negalės susijungti su Vokietija, atidavė vokiškai kalbančias Pietų Tirolio ir Bohemijos bei Moravijos, kur jis pats gimė, teritorijas.

Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntinys Prancūzijoje, atstovavo Lietuvos interesams Tautų Sąjungoje bei tapo aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje. Iki 1925 m. Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–1938 m. Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjas. 1936 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Lietuvos valstybės politikas, diplomatas, istorikas. Dalyvavo kuriant „Pažangos“ partiją, Lietuvių tautininkų sąjungą, nuo 1918 m. – Lietuvos Tarybos veikloje. Buvo pirmojo Lietuvos ministrų kabineto pirmininkas. 1919 m. vadovavo lietuvių delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje. 1922–1926 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Prisidėjo organizuojant 1926-12-17 valstybės perversmą.

1919 m. kaip JAV lietuvių atstovas buvo Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys. 1920 m. kovo – lapkričio mėn. Lietuvos Užsienio Reikalų Ministerijos (URM) Politikos departamento direktorius. Vadovavo Lietuvos delegacijai derybose su Lenkija Kalvarijoje ir Suvalkuose, pasirašė Suvalkų sutartį. Nepritarė 1926 m. gruodžio 27 d. valstybės perversmui, atsisakė vykdyti perversmo organizatorių reikalavimą perimti vadovavimą Užsienio Reikalų Ministerijai. 1928–1934 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras JAV, nuo 1934 m. Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje (iki mirties, nes Didžioji Britanija nepripažino Lietuvos inkorporavimo į SSRS).