Blog Archives

I-ojo ATR padalijimo vertinimas.

1772 m. Rusijos imperija, Austrijos imperija ir Prūsijos karalystė įvykdė pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą.

Amnestija – visiškas ar dalinis teismo paskirtos bausmės atleidimas.

Autonomija – valstybės teritorijos dalies savivaldos teisė turėti savo parlamentą, vyriausybę, valstybinę kalbą, įstatymus, teismus ir kitas valdžios įstaigas, kurie yra pavaldūs centrinei valstybės valdžiai.

Baudžiava – asmeninė valstiečio priklausomybė nuo dvarininko, kuris galėjo naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu. Valstietis negalėjo keisti šeimininko, keltis gyventi į miestą.

Cenzūra – spaudos turinio kontrolė, siekiant sustabdyti valdžiai nepalankią informaciją.

Direktorija – tai iš penkių asmenų sudaryta vyriausybė (1794–1799) didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu.

Gerilija (isp. guerrilla – kova) – partizaninis karas Ispanijoje su Napoleonu ir vietiniais feodalais.

Grigaliaus kalendorius – saulės kalendorius, besiremiantis Žemės apsisukimo apie Saulę reguliarumu. Pirmą kartą įvestas popiežiaus Grigaliaus XIII nurodymu 1582 m.

Hieroglifai – senoviniai egiptiečų rašmenys.

Jakobinų diktatūra – Prancūzijos didžiosios revoliucijos Respublikos laikų vyriausybės, kurią sudarė jakobinų politinė grupuotė, valdymas, paremtas teroru, radikaliomis reformomis, kuriomis buvo siekta įveikti vidaus ir užsienio kontrrevoliuciją. Nuversta 1794 m. liepos 27 d. (pagal Prancūzijos respublikos kalendorių – termidoro 9 d., iš čia ir pavadinimas – Termidoro perversmas). Vyriausybės vadovas Maksimiljanas Robespjeras ir kiti vyriausybės nariai buvo giljotinuoti.

Karinis perversmas – ginkluotųjų pajėgų ar jų dalies prievartinis teisėtos valdžios pakeitimas, pašalinimas ir naujos, kariškių vadovaujamos valdžios sudarymas.

Koalicija – 1. Politinių partijų susivienijimas, kurio tikslas yra laimėti rinkimus ir sudaryti valdančiąją daugumą, suformuoti naują vyriausybę. 2. Kelių valstybių karinė sąjunga, nukreipta prieš kurią kitą valstybę ar jų sąjungą, pvz., Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų metu buvo kelis kartus sudarytos antiprancūziškos koalicijos.

Konfederacija (lot. confoederatio – sąjunga, susivienijimas) – luomų, miestų ar valstybių sąjunga, sukurta siekti konkrečių tikslų.

Konkordatas – tarpvalstybinė sutartis, sudaryta vyriausybės su Šventuoju sostu (dbr. Vatikanu) ir nustatanti Katalikų bažnyčios padėtį ir jos teises valstybėje, pvz., privalomą katalikų tikybos mokymą mokyklose, galimybę dvasininkams eiti valstybines pareigas ir t. t.

Konsulatas – valdymo sistema Prancūzijoje, įvesta po 1799 m. Briumero 18-osios perversmo, kurį įvykdė Napoleonas Bonapartas, pasiskelbęs valstybės vadovu – I konsulu, valdžiusiu su kitų dviejų konsulų pagalba.

Kontinentinė blokada – Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I vykdyta Didžiosios Britanijos prekių eksporto į Europą blokavimo politika, kuria buvo siekiama ekonomiškai ją sužlugdyti. Vykdydamas kontinentinę blokadą Napoleonas karais ir politiniu spaudimu vertė kitas Europos valstybes prie jos prisijungti.

Laikinoji LDK vyriausybė – 1812 liepos 1 d. Napoleono įsaku suformuota tarpininkės vaidmenį tarp prancūzų ir vietos gyventojų atliekanti valdžia, pavaldi Napoleonui.

Lenkijos karalystė (1815–1916 m.) – Vienos kongreso sprendimu sudaryta iš 1807–1815 m. gyvavusios Varšuvos kunigaikštystės politinis darinys, iki 1831 m. sukilimo turėjęs autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje. Gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo.

Maištas – tai gaivališkas sukilimas, ginkluotas pasipriešinimas.

Marengo mūšis – 1800 m. birželio 14 d. įvykusios kautynės tarp Prancūzijos ir Austrijos imperijos, kurias laimėjęs Napoleonas įsitvirtino Italijoje.

Monarchija – valstybės valdymo forma, kai vadovo (karaliaus, imperatoriaus, didžiojo kunigaikščio ir kt.) valdžia yra paveldima (dinastinė).

Pagalvės mokestis – mokestis, kurį moka visi vyriškos lyties šeimos nariai.

Prefektūra – Prancūzijoje Napoleono valdymo laikotarpiu įvestas administracinio vieneto valdymo organas.

Reino sąjunga – Napoleono I pagal Paryžiaus sutartį iš 16 Vokietijos žemių sudarytas susivienijimas 1806–1813. Iki 1811 m. prie jos prisijungė dar 20 Vokietijos žemių. Jose įvestas prancūzų protektoratas, Napoleono civilinis kodeksas, panaikinta baudžiava. 1813 m. po Leipcigo mūšio Reino sąjunga iširo.

Rekrūtas – prievarta, dažniausiai neribotam tarnybos laikui paimtas kareivis. Baudžiauninkus į rekrūtus atiduodavo dvarininkai pagal jiems nustatytą prievolę. Laisvas žmogus į rekrūtus galėjo būti paimtas šaukimo būdu arba už padarytą nusikaltimą.

Rekvizicija – priverstinis, dažniausiai atlygintinas privataus turto paėmimas kariuomenės naudai. Rekvizicijas dažniausiai vykdydavo svetimos kariuomenės, nusavinančios maistą, pašarus, arklius.

Revoliucija – valdžios ir piliečių konfliktas, kurio metu pasikeitusi valdžia vykdo tokius pertvarkymus, po kurių pasikeičia valstybės ekonominė, visuomeninė ir politinė santvarka, pvz., feodalizmą keičia kapitalizmas.

Spekuliacija – prekių ir kitų vertybių pirkimas ir perdavimas didesnėmis kainomis, siekiant pasipelnyti.

Šimtas dienų – tai Napoleono I grįžimo į Prancūzijos valdžią laikotarpis, kuris tęsėsi nuo 1815 m. kovo 1 d. iki sutriuškinimo Vaterlo mūšyje 1815 m. birželio 18 d. (šimtas dienų).

Šventoji Romos imperija (pilnas pavadinimas – Šventosios Romos vokiečių tautos imperija) – Korolio Didžiojo vaikaičio Otono I rytinėje imperijos dalyje (dabartinė Vokietija) 962 m. susikūrusi valstybė, kurią 1806 m. panaikino Napoleonas I, kai Austerlico mūšyje buvo sutriuškintos Austrija ir Rusija.

Šventoji sąjunga – 1815 m. rugsėjo mėnesį įsteigta sąjunga, kurios pagrindiniai tikslai buvo garantuoti Vienos kongreso (1814–1815) nutarimų laikymąsi, pašalinti galimybę juos keisti ateityje bei neleisti kilti naujiems karams ir revoliucijoms.

Ulonai – lengvosios kavalerijos rūšis, atsiradusi XVIII amžiuje. Kareiviai buvo ginkluoti ietimis, pistoletais ar šautuvais. Skiriamasis aprangos ženklas – keturkampė kepuraitė. Prie ieties antgalio tvirtinta vėliavėlė.

Varšuvos kunigaikštystė – lenkų valstybė, kurią 1807 m. įkūrė Napoleonas I pagal Tilžės taiką iš Prūsijai priklausiusių Lenkijos karalystės žemių, į jos sudėtį įėjo ir lietuviška Užnemunė. Joje galiojo Napoleono civilinis kodeksas. 1815 m. Vienos kongresas didžiąją Varšuvos kunigaikštystės dalį atidavė Rusijos imperijai, autonominės Lenkijos karalystės sąlygomis.

Vienos kongresas – 1814–1815 m. vykęs kongresas, kurio metu karo su Napoleonu nugalėtojos siekė atkurti Europoje sienas ir buvusią tvarką iki Didžiosios prancūzų revoliucijos, naujai perdalyti Europą ir gražinti senąsias valdovų dinastijas.

Napoleonas sutelkė iki tol karų istorijoje neregėto dydžio armiją – per 600 tūkst. karių ir 1400 patrankų. Kariuomenė, kurioje buvo prancūzų ir jų sąjungininkų – italų, ispanų, vokiečių, lenkų, austrų ir kitų tautų atstovų – buvo nukreipta į Maskvą.
„Eidamas į Peterburgą aš pagaučiau Rusiją už galvos; eidamas į Kijevą, aš pačiupčiau už kojų; eidamas į Maskvą, aš vienu smūgiu perversiu visos imperijos širdį.“ – pareiškė Napoleonas.

Napoleonas I rimtai ruošėsi karui su Rusija. Jam buvo svarbu aprūpinti kariuomenę maistu, pašarais, rasti naujų karių, todėl nukariautose teritorijose, tarp jų ir Lietuvoje, įvedė pagalvės mokestį, rekvizicijas, į kariuomenę imami rekrutai.

Kautynės prie Borodino nulėmė Napoleono pralaimėjimą. Napoleonui traukiantis iš Maskvos, jo kariuomenei teko keliauti tuo pačiu, jau nusiaubtu, keliu, kuriuo ji atėjo. Rusų kariuomenės ir partizanų puolimai, maisto stygius, šaltis, badas ir ligos ėmė tirpdyti prancūzų kariuomenę. Prancūzai tikėjosi, kad Vilnius jiems bus išsigelbėjimas. Tačiau jie klydo. 1812 gruodžio 8 d, spaudžiant 30 laipsnių šalčiui, jau prie Aušros vartų susidarė spūstis, žuvo begalės karių. Vilniaus miesto gyventojai, bijodami plėšikavimų, užkalė namų langus, duris, slėpė maistą. Išsekę, ligoti kariai glaudėsi miesto vienuolynuose. Padėtį pablogino šiltinės epidemija.

Daugeliui prancūzų armijos karių Vilnius tapo masine kapaviete. Dalis prancūzų kariuomenės pasipriešino rusams prie Vilniaus, Paneriuose, tačiau daugelis pateko į nelaisvę arba mirė nuo šalčio ir bado. Mokslininkai mano, kad Vilniuje žuvo apie 40 tūkst., o Kaune apie 90 tūkst. karių. Tai patvirtina ir Šiaurės miestelyje 2001 m. rasta masinė kapavietė.

Taip žlugo didingi Napoleono planai, o su jais ir gražios Lietuvos bajorų bei baudžiauninkų viltys. Caras Aleksandras I vėl atvyko į Vilnių, čia priėmė vietos bajorų atgailą ir jiems paskelbė amnestiją. Tačiau Napoleono armijos žygis per Lietuvą užima svarbią vietą Lietuvos istorijoje – jis padėjo Lietuvos visuomenei nepamiršti laisvės idėjos. Lietuvoje prasidėjo daugiau nei šimtą metų trukęs lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo laikotarpis.

Rusija nesilaikė Tilžės taikos sutarties, suvaržė prancūziškų prekių įvežimą. Tuomet Napoleonas tvirtai apsisprendė kariauti su Rusija.
Su milžiniška, tam metui neregėto dydžio 450 tūkst. kariuomene, prie kurios vėliau prisijungė dar beveik 200 tūkst. karių, Napoleonas, nesulaukdamas didesnio pasipriešinimo, pasiekė Kauną.

Kauno gyventojai sutiko prancūzus kaip išvaduotojus, tačiau jie apsiriko. Tokiai didžiulei kariuomenei trūko maisto. Nežinomas vienuolis taip aprašė įvykius: „Kai armija įžengė į miestą, kareiviai puolė po namus ieškoti maisto. Visoje apylinkėje laukus, daržus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, iššlavė viską. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas degino šiaudais”. Miestas buvo niokojamas, plėšiamas.

1812 m. birželio 28 d. Napoleonas jau buvo Vilniuje. Tuo metu Vilniuje dabartinio Vingio parko rūmuose viešėjo Aleksandras I. Čia, puotos metu, buvo pranešta, kad Napoleonas jau peržengė Rusijos sieną. Po kelių dienų, birželio 28-ąją, krito ir Vilnius. Iš jo vos spėjo skubiai išvykti Rusijos imperatorius Aleksandras I. Į Vilnių įžengę prancūzai Vingio parko rūmuose, kur ką tik viešėjo Rusijos imperatorius, įrengė karo ligoninę, bet ji kartu su sužeistaisiais netrukus sudegė.

Napoleonas I ruošėsi žygiui į Rusiją, jam svarbi buvo Lietuvos bajorų parama. 1812 liepos 1 d. Napoleonas įkūrė Lietuvos laikinąją vyriausybės komisiją. Jai vadovauti buvo paskirtas Stanislovas Soltanas. Komisijos pagrindinis uždavinys buvo papildyti prancūzų kariuomenę kariais ir juos aprūpinti maistu.
Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai buvo pavesta organizuoti nacionalinę gvardiją miestuose, žandarmeriją apskrityse ir vietinę reguliariąją kariuomenę, turėjusią papildyti Prancūzijos armiją. Lietuvoje buvo suformuoti penki pėstininkų ir keturi raitelių (ulonų) pulkai, dar šeši pėsčiųjų šaulių batalionai, iš viso buvo surinkta apie 20 tūkst. karių. Jiems vadovavo Lietuvos bajorai. Kai kurie net savo lėšomis formavo karinius dalinius. Jauni bajoraičiai tikėjosi Napoleono pergalės.

Žymiausi Lietuvos bajorai, dalyvavę Napoleono kariuomenės pusėje.

Lenkijos ir Lietuvos bajorai tikėjosi atkurti valstybę, išsivaduoti iš Rusijos imperijos gniaužtų. Prancūzijos ir Rusijos monarchams rūpėjo lenkų ir lietuvių bajorų parama. Jie stengėsi juos patraukti į savo pusę.

Lietuvos bajorai dalyvavo Tilžėje derybose, tikėjosi iš Napoleono I pažadų dėl valstybingumo atkūrimo, tačiau nesėkmingai.

Po nesėkmingo Lietuvos delegacijos mėginimo paveikti Napoleoną I Tilžėje, bajorai pakeitė veiklos taktiką. Imta tartis su prancūzais ir derėtis su caro valdžia. Mykolas Kleopas Oginskis 1811 m. pasiūlė Aleksandrui I planą, pagal kurį buvusios LDK žemės, atitekusios Rusijai po ATR padalinimų, būtų sujungtos į 8 gubernijas, turinčias savivaldą. Rusija, nors Lietuvos bajorų parama jai buvo svarbi, vilkino atsakymą į Mykolo Kleopo Oginskio pasiūlymą. Lietuvos didikams caro valdžia palengvino mokesčių naštą, o planus dėl LDK atkūrimo nutraukė 1812 m. prasidėjęs karas.