II Lietuvos Statutas žydus priskyrė miesto gyventojams, leido miestuose ir miesteliuose steigti bendruomenes (kahalus) ir statytis maldos namus – sinagogas. Žydams Lietuvoje suteikiamas prekeivio, karčmininko ar pinigų skolintojo vaidmuo. LDK visuomenėje į žydus žiūrima toleranciškai.
Po Valakų reformos Lietuvoje įsigalėjo stambioji žemėvalda. Didikai supirkinėjo nusigyvenusių bajorų dvarus. Radviloms XVII a. priklausė du trečdaliai Naugarduko pavieto žemės. Be nuosavos žemės jie dar valdydavo iki gyvos galvos skirtas valstybines žemes. Bajorija iš karių luomo virto ūkininkais, nuo karo tarnybos atsipirkdavo mokesčiais ir siunčiamais algininkais.
Lietuvos didikai gyveno ne prasčiau negu Vakarų Europoje. Apie tai byloja, pvz., Radvilų rezidencija Nesvyžiuje arba Biržų pilis, taip pat Sluškų ir Sapiegų rūmai Vilniuje, Pacų – Jiezne. Rūmams buvo būdingas puošnus interjeras, brangūs audiniai ir metalai dekorui bei baldams.
Formavosi parkų kultūra. Kai kurie didikai perstatinėjo senus renesansinius pastatus. Dėl neramių laikų rūmai įgijo gynybinių bruožų – storos sienos, bokštai. Dvaruose vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Čia klestėjo baroko kultūra. Literatūra, muzika, šokiai buvo mėgstamas bajorų laisvalaikio užsiėmimas. Laikrodis ir lova tapo dvarų kasdienybės dalimi. Bajorija buvo raštinga – rašė dienoraščius, atsiminimus. Labai išplito kortavimas.
Rūmuose vykdavo iškilmingi priėmimai, prabangios puotos, šokiai, vaidinimai. Didikai rūmuose laikydavo muzikantus, steigė teatro trupes. Jie kaupė knygas, meno kūrinius, karo trofėjus, tolimų kraštų egzotiškus daiktus, didžiavosi paveikslų galerijomis. Bajorija rengdavo prašmatnias puotas, kurios trukdavo kelias dienas. Svetingumas, kad ir perdėtas, buvo laikomas dorybe, o taupumą prilygindavo godumui ir smerkė. Vyresnės kartos bajorija nepalankiai žiūrėjo į besiskverbiančias Vakarų Europos madas, nepritarė naujiems apdarams, šokiams, etiketui.
Dvarai nukentėjo per karus su švedais ir rusais. Buvo išvežta daug meno kūrinių, baldų. Nemažai dvarų sudegė, buvo sugriauti.
Valstiečiai ir miestiečiai daug gėrė. XVII a. alų ir midų išstūmė degtinė. Smukles, karčiamas dažniausiai laikydavo žydai, nuomoję jas iš vietinių dvarininkų ir prekiavę dvaruose gaminamu alkoholiu. Smuklėse apsistodavo nakvoti keliautojai, čia buvo galima pavalgyti.
Iš Kėdainių kolegijos I klasės tvarkaraščio:
ANTRADIENIS
1. Lotynų kalbos gramatika
2. Logika
3. Lotynų kalbos stilius
4. Retorika
5. Iškalba ir istorija
6. Apoftegmos (sentencijos) ir stilius. Mokomasi atmintinai.
„Odė rykštei“ iš 1763 m. elementoriaus:
Rykštė. Šventa Dvasia vaikelius mušti rodo
Rykštė nė krislo nekenkia sveikatai
Rykštė įvaro proto į galvą
Moko poterių ir nuo piktos kalbos gina
Rykštė tėvams paklusniais daro.
Ožį išvaro, o rašto moko
Rykštė, jei muša, nesulaužys kaulų
Vaikelius sulaiko nuo visokio blogio
Rykštė – jei vaikelį motina plaka –
Išgelbės tikrai jo sielą nuo pragaro.
Lietuvos miestiečių gyvenamieji namai stovėjo galu į gatvę, būtent gale būdavo krautuvė ar dirbtuvė. Vilniuje dauguma namų buvo mūriniai. Kieme buvo daržai ir ūkiniai pastatai. Į kiemą vedė masyvūs vartai. Miestiečiai juos statė žemus, kad negalėtų įvažiuoti karaliaus svitos rūmininkai. Namuose būdavo klojamos grindys, neturtingesni plūkė aslą. Baldai buvo neįmantrūs: suolai, lentynos, spintos. Šildydavosi koklinėmis krosnimis. Šviesdavosi žibintais, žvakėmis. Vilniuje nuo seno veikė vandentiekis, vandenį išvežiodavo ir statinėmis. Buvo įrengta ir kanalizacija – nuotekų grioviai, kuriais nešvarumai bėgo į upę.
XVII a. apie 300 miestų ir miestelių įgijo savivaldą. Vilniuje ir Kaune gyveno apie 50 % visų Lietuvos miestiečių. Miesteliai turėdavo savaitinių turgų ir kasmetinių mugių privilegijas. Iki šiol gyva šv. Kazimiero – „Kaziuko“ – mugė Vilniuje.
Miestų rinka buvo siaura. Importą sudarė prabangos dalykai ir bakalėja. Lietuviškos prekės sudarė tik nedidelę vidaus prekybos apyvartos dalį, viskas buvo išvežama į užsienį.
Miestelių žemė priklausė didikams. Jie rūpinosi savo miestų plėtra, saugojo nuo kitų miestų konkurencijos, pvz., Kėdainiai suklestėjo Radvilų dėka.
Miestų gyventojų socialinė raida vėlavo. Pirmieji cechai ir gildijos ėmė kurtis nuo XVII a. pradžios.
XVII a. vid. Kėdainiams Radvilos suteikė Magdeburgo teises. Tai vienintelis Lietuvos provincijos miestelis, turintis mūrinį senamiestį. Lietuviai XVII–XVIII a. sudarė žymią gyventojų dalį, skirtingai nuo kitų miestų, kuriuose dauguma gyventojų buvo žydai, rusai, lenkai, vokiečiai. XVII a. dauguma miestų ir miestelių turėjo savivaldos teises, suteiktas valdovų arba didikų.
Bajorijai, ypač didikams, šermenys ir laidotuvės virto ištisomis ceremonijomis. Kad iškilmių negadintų irstantys palaikai, mirusįjį balzamuodavo, keisdavo vaškine figūra ar net kas nors panašus apsirengęs velionio rūbais jį vaizduodavo.
Bažnyčiose uždengto karsto kojūgalyje statydavo mirusiojo portretą. Tai tik Lenkijai ir Lietuvai būdingas baroko paprotys.
Bažnyčių puošyboje buvo gausu mirties simbolių, dažnai vaizduota giltinė su dalgiu ir karūna. Gyvenimas baroko laikais buvo skiriamas tinkamai pasirengti mirčiai. Gal taip buvo todėl, kad siautė karai ir marai.
Pažaislio vienuolyno ansamblis yra vienas įspūdingiausių baroko paminklų Lietuvoje, pradėtas statyti 1667 m. LDK kanclerio Kazimiero Zigmanto Paco lėšomis pagal italo architekto Džambatistos Fredianio projektą ir baigtas tik XVIII a. pr. Pagrindinis ansamblio statinys – monumentali Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, brandžiojo baroko šedevras.
Arkikatedros šv. Kazimiero koplyčia pasižymi aukšto meninio lygio barokiniu interjeru su italų tapytojo Mikelandželo Palonio freskomis.
Barokas [it. barocco – keistas, įmantrus] – XVII–XVIII a. pirmos pusės Europos ir Lotynų Amerikos šalių meno kryptis, šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Barokui būdinga didingumas, prabanga, puošybos elementų gausa. LDK teritorijoje ėmė rastis jau XVI a. pab. ir vyravo iki XVIII a. antros pusės.