Blog Archives

Agrarinis – (lot. agrarius – žemės ūkis) – valstybės ekonominio išsivystymo tipas, kai dauguma gyventojų gyvena kaime ir verčiasi žemės ūkiu. Po pramonės perversmo toks žemės ūkio vyravimas ekonomikoje reiškė atsilikimą nuo industrinių valstybių..

Antantė – tai Prancūzijos, Rusijos ir Didžiosios Britanijos karinis blokas, sukurtas 1904–1907 m. kaip atsvara 1882 m. sukurtai Trilypei sąjungai.

Autonomija – dalinė savivalda; valstybės dalies arba jos gyventojų tautinės, religinės ar kitos grupės teisė savarankiškai tvarkyti savo reikalus.

Balkanų lyga – 1912 m. susikūrusi sąjunga prieš Osmanų imperiją, į kurią įėjo Serbija, Juodkalnija, Graikija ir Bulgarija.

Bolševikai – (rus. bolševik – dauguma) – gausesnis Rusijos socialdarbininkų partijos (RSDDP) revoliucinis sparnas, vadovaujamas V. Lenino, siekęs šalyje įvykdyti socialistinę revoliuciją ir sukurti komunistinę santvarką; 1917–1991 m. RSFSR/SSRS valdančioji partija.

Dezertyras – asmuo, pabėgęs iš tarnybos kariuomenėje.

Frontas – aktyviųjų karo veiksmų zona.

Genocidas – tyčinis ir nuolatinis etninės, rasinės ar religinės grupės naikinimas.

Gintarinė deklaracija – 1914 m. paskelbta Vilniaus lietuvių draugijų ir spaudos atstovų deklaracija. Deklaracijoje buvo išreikštas lietuvių tautos lojalumas Rusijos imperijai prasidėjusiame kare bei reiškiamos viltys, kad Rusijai laimėjus karą Rusijos imperijos sudėtyje bus sujungtos Didžioji ir Mažoji Lietuva.

Imperializmas – valstybių užsienio politika, grindžiama kolonijų užkariavimu, kitų šalių pajungimu.

Imperija – didelė, dažniausiai daugiatautė valstybė, valdoma monarcho – imperatoriaus, kurio valdžia paveldima ir nedalinama.

Kapituliacija [lot. capitulo – susitariu tam tikrais punktais] – šalies ginkluotųjų pajėgų arba jų dalies pasidavimas nugalėtojui jo padiktuotomis sąlygomis.

Komendanto valanda – ypatingoji padėtis mieste, kai nustatytu paros metu (paprastai naktį) gatvėse ir kitose viešose vietose draudžiamas civilių asmenų judėjimas.

Konvensija – tarptautinė sutartis, suteikianti vienai iš susitariančių pusių tam tikrus įgaliojimus kurioje nors srityje (valdyti teritoriją, vykdyti bendradarbiavimą ir pan.), pvz., 1893 m. Prancūzijos ir Rusijos karinė konvencija, sudaryta dėl Trilypės sąjungos joms keliamos grėsmės.

Laikinoji vyriausybė – 1917 m. carui atsisakius sosto sudaryta Rusijos vyriausybė, turėjusi dirbti iki Steigiamojo susirinkimo sušaukimo.

Manevrinis karas – aktyvūs karo veiksmai fronte, nestabili fronto linija.

Mobilizacija – karo prievolininkų šaukimas į privalomąją karo tarnybą. Mobilizacija skelbiama esant karo pavojui, prasidėjus karui, taip pat prireikus vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.

Nacionalizmas – ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės tautinį bendrumą.

Oberostas, Oberosto kraštas – 1915 m. Vokietijos kariuomenės po sėkmingų karo veiksmų okupuotos Rusijos imperijos teritorijos: Estija, Latvija, Lietuva, Baltarusija, dalis Lenkijos.

Okupacija – laikinas karinis svetimos valstybės ar jos dalies užėmimas ir jos valdymas, dažniausiai vykstančio karo padarinys.

Ostmarkės, otsrubliai – piniginis vienetas, išleistas Vokietijos, apyvartoje buvęs nuo 1916 m. okupuotose Rusijos imperijos teritorijose, jo vertė buvo 2 kartus mažesnė už Vokietijos markės vertę.

Pangermanizmas – Vokietijos imperijos nacionalistinė ideologija, siekusi vienyti visus vokiečius į vieną valstybę, nukreipta prieš Rusiją ir slavų tautas, viena iš Pirmojo pasaulinio karo priežasčių.

Panslavizmas – Rusijos imperijos vykdoma nacionalistinė ideologija, kvietusi slavų tautas vienytis apie Rusiją ir priešintis germanų ir tiurkų tautų siekiams jas valdyti, viena iš Pirmojo pasaulinio karo priežasčių.

Pantiurkizmas – Osmanų imperijos nacionalistinė ideologija, skatinusi tiurkų kalbų šeimos tautas vienytis apie Osmanų imperiją, viena iš Pirmojo pasaulinio karo priežasčių.

Pilietinis karas – gyventojų ir vyriausybės konflikto forma, kai piliečiai protestuoja ne prieš vienokį ar kitokį vyriausybės sprendimą ar įstatymą, o apskritai prieš vyriausybės politiką.

Pyliavos – priverstinė duoklė javais.

Pozicinis karas (kitaip – apkasų karas) – karo veiksmų pobūdis, kai ilgam nusistovi fronto linija, kurios dėl apylygių pajėgų nesugeba pralaužti nė viena kariaujanti pusė. Tokia padėtis nusistovėjo Vakarų ir Rytų frontuose Pirmojo pasaulinio karo metu, ją mėginta įveikti nuodingomis dujomis ir tankais.

Pretekstas – susigalvota, menama priežastis, dingstis.

Propaganda – tai bendravimo forma, kurios tikslas, pateikiant šališkus argumentus, daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai.

Rekvizicijos – priverstinis turto paėmimas kariuomenės reikmėms.

Respublika – valstybės valdymo forma, kai visi valdžios organai sudaromi rinkimų būdu arba paskiriami anksčiau išrinktos valdžios.

Revoliucija – valdžios ir piliečių konfliktas, kurio metu piliečiai perima valdžią, dažnai pakeičia valdymo formą ir politinį režimą, jo pasekmė yra pasikeitusi valstybės santvarka.

Separatinė taika – taika, kurią be sąjungininkų žinios arba sutikimo sudaro valstybė, priklausanti kariaujančiai koalicijai.

Darbininkų, kareivių ir valstiečių tarybos (sovietai) – po Vasario revoliucijos Rusijoje 1917 m. spontaniškai besikuriantys vietinės valdžios organai, kuriuose didžiausią politinę įtaką turėjo marksistai, ypač bolševikai, nepaisę Laikinosios vyriausybės nutarimų ir tapę viena iš Spalio perversmo prielaidų.

Trilypė sąjunga – tai Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Italijos karinė sąjunga, sudaryta 1882 m. 1915 m. iš jos išstojus Italijai, vadinama Dvilype.

Ultimatumas – griežtas reikalavimas, už kurio neįvykdymą grasoma imtis prievartos priemonių.

Lietuva, kaip Rusijos imperijos dalis, buvo įtraukta į Pirmojo pasaulinio karo verpetą. Lietuvos jaunuoliai buvo mobilizuojami į Rusijos armiją, o vokiečių okupacijos metu – imami į vokiečių kariuomenę. Atsitikdavo ir taip, kad mūšio lauke reikėjo stoti broliui prieš brolį. Karas skaudžiai palietė Lietuvos ūkį, per karą netekome didžiosios gyventojų dalies. 1918 m. Vokietijos pralaimėjimas suteikė galimybę išsikovoti nepriklausomybę.

Austrija-Vengrija apkaltino Serbiją dėl sosto įpėdinio nužudymo ir liepos 23 d. įteikė ultimatumą. Didžioji Britanija, Prancūzija siekė konfliktą sureguliuoti taikiai, todėl Serbija ultimatumą priėmė. Ji įvykdė beveik visus ultimatumo reikalavimus, tačiau Austrija-Vengrija ir Vokietija nutraukė diplomatinius santykius. 1914 m. rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai, o kitą dieną užpuolė Liuksemburgą ir įžengė į Belgiją. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Nacionalizmas, nuolatinis karo idėjų eskalavimas, ginklavimosi varžybos, propoganda, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, kova dėl kolonijų vedė prie karinių konfliktų.

1914–1918 m. pasaulį sudrebino karas, pavadintas pasauliniu, nes karo veiksmai vyko Europos, Azijos, Afrikos, Australijos žemynuose, Atlanto, Ramiajame, Indijos vandenynuose, jūrose. Vadinamas šis karas ir totaliniu, nes į karą buvo įtraukta daugiau kaip 70 mln. karių. Moterys, vaikai buvo įdarbinti sukarintose gamyklose, žemės ūkyje, nes trūko darbo jėgos.
Dar šis karas vadinamas grobikišku, nes kiekviena valstybė siekė karu išspręsti savo ekonomines, poltines problemas, pirmauti, prisigrobti kuo daugiau žemių.
Šiame kare žuvo daugiau kaip 10 mln., o sužeista apie 20 mln. žmonių, sunaikinta daug materialinių ir kultūrinių vertybių.

Karo priežastys