Blog Archives

Paryžiaus taikos konferencija – 1919 m. vykusi tarptautinė konferencija, kurią suorganizavo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tam, kad būtų nustatytos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos. Paryžiaus taikos konferencijoje dalyvavo 70 delegacijų iš šalių nugalėtojų. Pralaimėjusios šalys – Vokietija ir jos sąjungininkės – nebuvo pakviestos. Sovietų Rusija į konferenciją nepakviesta dėl vykstančio pilietinio karo, nors emigracinė jos vyriausybė ir tikėjosi joje dalyvauti.

Pagrindinius sprendimus priėmė Didysis trejetas – JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Aršiausiai keršto Vokietijai siekė Prancūzijos ministras pirmininkas Ž. Klemanso. Dėl savo agresyvumo jis gavo „Tigro“ pravardę. Ž. Klemanso norėjo susilpninti Vokietijos karinę galią taip, kad ši daugiau niekada neturėtų galimybių užpulti Prancūzijos, taip pat siekė, kad Vokietija sumokėtų už padarytą žalą ir atlygintų karo nuostolius. Jis buvo įsitikinęs, jog Prancūzijai turi būti grąžintos ne tik Elzaso ir Lotaringijos žemės, užimtos 1871 metais, bet taip pat atiduotos Reino žemės į rytus nuo upės. Sraunusis ir platusis Reinas turėjo tapti savotišku skydu, saugančiu Prancūziją nuo Vokietijos, jei ši kada nors vėl sustiprėtų.

JAV prezidentas V. Vilsonas, kurio šalis nebuvo paliesta tiesioginių karo veiksmų ir įsijungė į karą tik 1917 metais, į Versalį atvyko ne su žūtbūtiniu noru nubausti pralaimėtojus, o su „14 punktų programa“ ir idealistiniais teiginiais, tokiais kaip: „Europos gyventojai patys turi nuspręsti dėl savo ateities“, „reikia padaryti galą Europos šalių sukurtoms imperijoms“, „įsteigti Tautų Sąjungą, kuri padėtų Europos valstybėms diskutuoti tarpusavyje“ ir, aišku, „apsaugotų nuo karinių konfliktų ateityje“. Ši programa kirtosi su Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos tikslais išsaugoti ir stiprinti savo imperijas, tačiau nepaisyti JAV nuomonės nebuvo galima. V. Vilsonas siūlė nuginkluoti ne tik Vokietiją, bet tą patį savanoriškai padaryti ir kitoms valstybėms.

Didžiosios Britanijos ministro pirmininko D. Loido Džordžo pozicija laikoma viduriu tarp radikalių Ž. Klemanso keršto siekių ir V. Vilsono idealizmo. Jis buvo vienas iš nedaugelio Europos politikų, kurie manė, kad bausmė neturi būti per didelė ir sunki, o Vokietijai po karo turi būti sudarytos sąlygos atsigauti. Tokia jo nuomonė turėjo aiškų ir racionalų pagrindą. Vokietija buvo tradicinė ir antra pagal dydį Didžiosios Britanijos prekybos partnerė, tad bet kokie primesti ekonomikos sunkumai būtų turėję tiesioginės įtakos šalių prekybai. „Argi protinga buvo elgtis su ja (Vokietija) kaip su karve, iš kurios norima gauti ir pieno, ir mėsos tuo pat metu?“ – vėliau klausė D. Loidas Džordžas.

1919-06-28 pasirašyta Versalio taikos sutartis su Vokietija numatė:

1. Sumažėja Vokietijos teritorija: Prancūzijai atiduotas Elzasas, Lotaringija; Belgijai – Eupenas, Malmedi; Danijai – Šlezvigas, Holšteinas; Lenkijai – Vakarų Prūsija, Silezija.
2. Saro kraštas atiduotas 15 metų valdyti Tautų Sąjungai.
3. Klaipėdos kraštas atplėštas nuo Vokietijos ir atitenka administruoti Tautų Sąjungai.
4. Gdansko uostas buvo paskelbtas laisvu miestu, esančiu Tautų Sąjungos žinioje.
5. Iš Vokietijos atimtos visos kolonijos.
6. Vokietija demilitarizuota (reikėjo sunaikinti karinę pramonę, ginkluotę perduoti šalims nugalėtojoms).
7. Vokietijai palikta tik 100 000 kareivių, apsaugoti sienas ir palaikyti tvarką.
8. Dešinysis Reino krantas demilitarizuotas.
9. Vokietijai nurodyta mokėti reparacijas.

Taikos sutartys su Austrija, Bulgarija, Vengrija, Turkija.

Tautų sąjunga (1919–1946) – tarptautinė organizacija, įkurta Paryžiaus taikos konferencijoje, sušauktoje pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Jos pagrindinis tikslas buvo išlaikyti taiką pasaulyje kuriant kolektyvinio saugumo sistemą, sprendžiant tarptautinius ginčus derybomis ir arbitražu. Pakilimo laikotarpiu (1935 m.) Tautų Sąjungos narėmis buvo 58 valstybės. Stipriausios iš jų – Didžioji Britanija ir Prancūzija. JAV Kongresui nepritarus, ši valstybė netapo Tautų Sąjungos nare.

Lietuvos delegaciją sudarė 11 Lietuvos atstovų (A. Voldemaras, P. Klimas, E. Galvanauskas, J. Purickis, M. Yčas, J. Šimkus, J. Vileišis, V. Čepinskis, K. Bizauskas, S. Rosenbaumas, D. Siemaška), 4 Amerikos lietuvių atstovai (P. Bielskus, J. Dabužis, J. Žilius, B. K. Balutis) ir vienas Mažosios Lietuvos atstovas. Pirmininku paskirtas A. Voldemaras. Delegacijai buvo pavesta: „a) griežtai reikalauti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo neįsileidžiant į bykokias kitas politikos kombinacijas, kol Lietuvos nepriklausomybės klausimas nebus tinkamai išrištas; b) Lietuvos valstybės ribos privalo būti nustatytos prisilaikant etnografinio principo su reikalingomis ekonominėmis korektyvomis su išėjimu į jūras per Liepojų ir Klaipėdą […] ir su sostine Vilniuje; c) Lietuvos valstybei įeiti Tautos sąjungos bendromenėn“. Pirmojo uždavinio (gauti pripažinimą de jure) Lietuvos delegacijai išspręsti nepavyko („sudaryti pirmieji ekonominiai kontraktai rodė didžiųjų valstybių pasitikėjimą Lietuva nors ir ne juridinį“), antrąjį pavyko išspręsti tik iš dalies. Prašymą tapti Tautų Sąjungos nare Lietuva pateikė tik 1920 m. jau pasibaigus konferencijai.