Puslapis 5

1947

Vienas pirmųjų Europos pokario konfliktų kilo Graikijoje ir Turkijoje. Komunistų sukilėliai kėlė grėsmę šių šalių vyriausybėms. JAV prezidentas Haris Trumenas kalboje kongrese paaiškino savo komunizmo „sulaikymo“ planą. Netrukus JAV valstybės sekretorius Džordžas Maršalas paskelbė savo planą atkurti sugriautą Europos ūkį ir taip apsaugoti karo nuniokotas Europos tautas nuo komunizmo.

Iš prezidento H.Trumeno kalbos 1947 m.

Kai kurioms šalims prieš tautų valią buvo primesti totalitariniai režimai. JAV vyriausybė ne kartą protestavo prieš bauginimą ir prievartą Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje. Kiekviena nacija turėtų demokratiškai pasirinkti gyvenimo būdą. Tačiau dažnai to laisvo pasirinkimo jos neturi. Jungtinės Amerikos Valstijos savo politika turi remti laisvas tautas, kurias pavergė ginkluota mažuma arba agresoriai iš išorės. […] Jei nepadėsime Graikijai ir Turkijai šiuo lemtingu momentu, pasekmės gali būti sunkios tiek Rytams, tiek Vakarams. Mes turime nedelsdami imtis ryžtingų veiksmų. […] JAV gavo Graikijos vyriausybės prašymą suteikti ekonominę ir finansinę pagalbą. Amerikos ekonominės komisijos ir JAV pasiuntinio Graikijoje pranešimai patvirtina Graikijos vyriausybės prašymą ir nurodo, kad norint, jog Graikija išliktų laisva valstybė, jai būtina suteikti pagalbą. […] Mus taip pat domina ir Graikijos kaimynė Turkija. <…>

Iš JAV valstybės sekretoriaus D. Maršalo kalbos 1947 m.

Aš nenorėčiau jums, gerbiamieji ponai ir ponios, priminti, kad situacija pasaulyje yra sudėtinga. […] Žmonių netektis, akivaizdus miestų, fabrikų, kasyklų ir geležinkelių sugriovimas yra tinkamai įvertinti, bet šis akivaizdus sunaikinimas galbūt ne toks pavojingas negu ištisa Europos ekonomikos suirutė. […] Akivaizdu, kad, norėdama patenkinti poreikius, Europa dar 3 – 4 metus turės pirkti maisto ir kitas būtiniausias prekes iš užsienio, daugiausia iš JAV. Logiška, kad JAV turėtų padėti grąžinti ekonomiką į normalią ir sveiką būklę pasaulyje, nes be to neįmanomas politinis stabilumas ir patikima taika. Mūsų politika nėra priešiška kuriai nors šaliai ar doktrinai; ji kovoja prieš badą, skurdą, depresijas ir chaosą.

1946

Šaltojo karo laikai. Padalytas pasaulis

Simboline šaltojo karo epochos pradžia laikoma Vinstono Čerčilio kalba Fultone. Po kelių dienų Josifas Stalinas paaiškino savo poziciją santykių tarp buvusių sąjungininkų klausimu.

Iš V. Čerčilio kalbos Fultone 1946 m.

Šešėlis krito ant laukų, kurie dar visai neseniai buvo apšviesti sąjungininkų pergalės. Niekas nežino, ką Sovietų Sąjunga ir jos tarptautinė komunistinė organizacija ketina daryti artimiausiu metu. Ar kokios ribos, jei tokios yra, numatytos tolesnei ekspansijai. […] Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos ant žemyno nusileido geležinė uždanga. Už šios linijos atsidūrė visi senosios Centrinės ir Rytų Europos lobiai. Varšuva, Berlynas, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija – visi šie garsūs miestai ir teritorijos aplink juos yra sovietų veikiami ir vis griežčiau Maskvos kontroliuojami. […] Daugelyje pasaulio valstybių, esančių toli nuo Rusijos sienų, sukurtos komunistinės penktosios kolonos, kurios visiškai paklūsta komunistiniam centrui ir veikia pagal jo nurodymus. […] Mes negalime pasitikėti nedidele jėgų pusiausvyra, sudarydami prielaidas jėgų išbandymui.

Iš J. Stalino interviu laikraščio „Pravda“ korespondentui

Klausimas: Ar galima teigti, kad Čerčilio kalba daro žalą taikai ir saugumui? Atsakymas. Vienareikšmiškai, taip. Iš esmės Čerčilis užėmė karo kurstytojo poziciją. Tačiau Čerčilis nėra vienišas – jis turi šalininkų ne tik Anglijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Reikia pažymėti, kad Čerčilis ir jo draugai stebėtinai primena šiuo požiūriu Hitlerį ir jo draugus. Hitleris pradėjo kurstyti karą nuo to, kai paskelbė rasinę teoriją, skelbusią, kad tik žmonės, kalbantys vokiečių kalba, yra pilnaverčiai. Čerčilis pradėdamas kurstyti karą remiasi taip pat rasine teorija, teigdamas, kad tik nacijos, kalbančios anglų kalba, yra pilnavertės ir galinčios tvarkyti viso pasaulio likimą […] Iš esmės Čerčilis ir jo draugai Anglijoje ir JAV skelbia nacijoms, nekalbančioms anglų kalba, tarsi ultimatumą: pripažinkite mūsų viešpatavimą savanoriškai ir tada viskas bus gerai, priešingu atveju karas neišvengiamas.

1945

Šaltojo karo laikai. Padalytas pasaulis

Pagal paskutiniais karo metais vykusių Jaltos ir Potsdamo konferencijų susitarimus tarp trijų valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, SSRS) vadovų, Vokietija padalyta į okupacines valstybių nugalėtojų zonas: SSRS, Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos. Padalytas ir iš visų pusių sovietinės okupacijos zonos apsuptas Berlynas.

Iš Jaltos konferencijos susitarimų

Mes išnagrinėjome ir nustatėme karinius trijų sąjunginių valstybių planus siekiant galutinai sutriuškinti bendrą priešą. (…) Pagal suderintą planą ginkluotosios trijų valstybių pajėgos užims Vokietijoje atskiras zonas. (…) Buvo nutarta, kad trys valstybės pakvies Prancūziją, jeigu ji to panorės, užimti sau okupacinę zoną ir dalyvauti ketvirtuoju Kontrolės Komisijos nariu. (…) Mūsų tvirtas tikslas – sunaikinti Vokietijos militarizmą bei nacizmą ir garantuoti, kad Vokietija niekada daugiau nepajėgtų pažeisti viso pasaulio taikos. (…)

Iš Potsdamo konferencijos nutarimų

Sutinkamai su Susitarimu dėl kontrolės mechanizmo Vokietijoje, aukščiausią valdžią Vokietijoje vykdys Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės karalystės ir Prancūzijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vyriausieji vadai, kiekvienas savo okupacinėje zonoje (…) Vokietijos okupacijos tikslai (…) yra visiškai nuginkluoti ir demilitarizuoti Vokietiją ir likviduoti visą Vokietijos pramonę, kuri gali būti panaudota karinei gamybai, arba įvesti jos kontrolę.

Politinis tautinio sąjūdžio laikotarpis

Tautinis atgimimas Lietuvoje XIX a. – XX a. pr.

Po baudžiavos panaikinimo ėmę savarankiškai ūkininkauti, valstiečiai prakuto, o kiti net ir gyveno tiek pasiturinčiai, kad galėjo išmokslinti bent vieną savo vaiką. Nepaisant mokomosios rusų kalbos ir privalomų stačiatikių tikybos pamokų, lietuviai ėmė leisti vaikus į valdiškas mokyklas, kad įgytų tinkamą išsilavinimą.

Valstietiška inteligentų kilmė skatino lietuvybę ir priešiškumą lenkakalbei bajorijai. Lietuvių savimonėje išliko baudžiauninko neapykanta dvarui. Senoji bajorų inteligentija orientavosi į ATR idealus, o naujoji valstietiška – į lietuvių tautinius idealus.

Pasaulietinė lietuviška inteligentija neapsiribojo vien kultūrine rezistencija, bet ėmė kelti ekonominius ir politinius tautinio sąjūdžio tikslus.

Lietuviškos periodinės spaudos atsiradimas:

1883 m. Ragainėje išėjo dr. J. Basanavičiaus redaguojamo laikraščio „Aušra“ pirmasis numeris. „Aušra“ žadino tautinę savimonę ir savigarbą per Lietuvos praeitį ir meilę tėvynei bei gimtajai kalbai, skelbė lietuvių teisę spręsti savo likimą.

1889–1905 m. „Aušrą“ pakeitė naujas laikraštis „Varpas“, kurį leido V. Kudirka. Varpininkai stengėsi kelti Lietuvos ekonomiką ir kultūrą, ugdyti lietuvių verslumą ir sąmoningumą, sukurti modernią lietuvių tautą. Politinis „Varpo“ tikslas – autonomija Rusijos imperijos sudėtyje, o vėliau ir nepriklausomybė.

Legalus pasipriešinimas spaudos draudimui:

Kontrafakcinė literatūra buvo platinama su netikra iki 1864 m. leidimo data.
Bylinėjimasis su caro pareigūnais dėl konfiskuotų lotyniškais rašmenimis spausdintų leidinių.
Peticijų Rusijos aukščiausiai valdžiai dėl spaudos draudimo atšaukimo rašymas ir parašų rinkimas.

Politinių partijų kūrimasis:

1896 m. Vilniuje įkurta Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), pasisakiusi už nepriklausomą, laisvu noru susijungusią federacinę respubliką, susidedančią iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Gudijos ir Ukrainos.
1902 m. varpininkų pagrindu susikūrė Lietuvių demokratų partija, kurios įkūrėjai buvo Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys. Partija reikalavo Lietuvai autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės.

1904 m. gegužės 7 d. caro Nikolajaus II vyriausybė panaikino lietuvių spaudos draudimą. Tai reiškė, kad caro valdžia atsisako nutautinimo politikos. O patiems lietuviams tai buvo didžiausias politinis laimėjimas, nes Rusijos administracijai teko nusileisti.

Rusijos revoliucijos metu 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje įvyko Lietuvių suvažiavimas, vėliau pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Jo iniciatoriumi buvo J. Basanavičius. Seimas priėmė nutarimus, reikalaujančius suteikti Lietuvai politinę autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje.

1907 m. caro administracija padarė dar vieną nuolaidą lietuviams – buvo leista mokyklose mokyti lietuvių kalba. Nors mokyklos privalėjo laikytis visai imperijai skirtos ugdymo programos, tačiau tai pagerino sąlygas šviesti tautą, augti jos inteligentijai.

1907 m. lietuvių inteligentai įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, turėjusią didžiulį poveikį kultūrai. Draugija rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, lietuvių kalba ir kultūros paveldu, rengė rekomendacijas Rusijos švietimo ministerijai, leido vadovėlius. Draugijai vadovavo dr. J. Basanavičius, kiti žymūs lietuvių visuomenės veikėjai.

Lietuvių tautinio sąjūdžio metu susiformavo tautinė inteligentija, atsirado ir sustiprėjo lietuvių tautinė savimonė, buvo padėti tautinės kultūros pagrindai ir iškelti politiniai tikslai siekti autonomijos ir nepriklausomos valstybės.

Kilo lietuvių ir lenkų konfliktas, kurio atgarsiai juntami iki šiol.

Katalikų bažnyčios vadovaujama kultūrinė rezistencija

Tautinis atgimimas Lietuvoje XIX a. – XX a. pr.

Antikatalikiška Rusijos politika kėlė grėsmę Katalikų bažnyčios padėčiai Lietuvoje. Rusijos valdžia po 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų tapatino katalikybę ir lenkiškumą.

Po 1863–1864 m. sukilimo buvo vykdoma „Lenkiškų pradų naikinimo“ ir „Rusiškų pradų atkūrimo“ programos.

1864–1904 m. Rusijos valdžia draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Caro administracija nemokamai platino religinio ir kasdieninio turinio leidinius, atspausdintus kirilica, kitaip graždanka. Šį draudimą įvedė Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas.

Draudžiamos tam tikros profesijos – visiems lietuvių kilmės asmenims, turintiems universitetinį išsilavinimą, buvo draudžiama dirbti Lietuvos teritorijoje, išskyrus kunigus ir gydytojus.

Buvo draudžiama viešose įstaigose kalbėti lietuviškai.

Buvo draudžiama vartoti Lietuvos vardą, o vietoje jo reikėjo vartoti Šiaurės Vakarų krašto pavadinimą.

Uždarytos lietuviškos parapinės mokyklos, o vietoj jų steigiamos valdiškos su mokomąja rusų kalba ir privalomu stačiatikių tikybos mokymu.

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus iniciatyva pradėta Rytprūsiuose spausdinti ir knygnešių slapta gabenti į Lietuvą nelegali literatūra. Žymiausias knygnešys buvo J. Bielinis.

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus iniciatyva pradėta steigti nelegalias daraktorių mokyklas.

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus įsakymu lietuviškų parapijų bažnyčiose imta laikyti pamaldas lietuviškai.

Žemaičių vyskupas M. Valančius pradėjo Blaivybės sąjūdį prieš išplitusią baudžiavos laikais girtuoklystę.

Katalikų bažnyčios vadovaujamos kultūrinės rezistencijos metu susiformavo lietuvių tautinis ir kultūrinis tapatumas, tauta ėmė suvokti savo išskirtinumą ir atskirumą nuo lenkų.

Sulenkėjo Rytų Lietuva, ypač Vilniaus kraštas.

Lituanistinis žemaičių bajorų sąjūdis

Tautinis atgimimas Lietuvoje XIX a. – XX a. pr.

XIX a. pr. romantizmo kultūra skatino domėtis Lietuvos istorine praeitimi, etnografija, kalba.

Vilniaus universitete studijavę lietuvių studentai domėjosi kultūrine ir ypač literatūrine veikla.

Žemaičių bajorai buvo ne tokie sulenkėję, jautė istorinį savo atskirumą, todėl tapo tautinio sąjūdžio pradininkais.

Apsišvietusius žemaičių bajorus telkė žemaičių vyskupai J. Giedraitis ir M. Valančius.

Daugiau kaip pusę žemaičių ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai, teisingai vertinę Rusijos valdomo krašto padėtį.

Rusinimo politika. Jekaterina II laikė lietuvius „lietuvrusių“ tauta, kuri dėl lenkų ir Katalikų bažnyčios įtakos nutolo nuo savo rusiškų šaknų. Buvo siekiama nulenkinti, nukatalikinti lietuvius ir sugrąžinti juos prie rusų tautos „kamieno“.

Istorikas S. Daukantas 1822 m. parašė veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ – pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba.

S. Stanevičius pripažinimą pelnė pasakėčiomis, jo odė „Šlovė žemaičių“ reiškė romantines patriotines nuostatas. Stanevičius garbingoje praeityje matė paskatas lietuviams susirūpinti pavergtos tėvynės likimu.

D. Poška įrengė pirmąjį žemaičių archeologinių radinių ir tautodailės muziejų Baublį.

Žemaičių vyskupas M. Valančiaus buvo gabus rašytojas bei istorikas. Apysaka „Palangos Juzė“ išreiškė lietuvių tautinius idealus ir aprašė XIX a. antrosios pusės lietuvišką gyvenimo būdą. „Žemaičių vyskupijos istorija“ – svarbus žemaičių istorijos veikalas. Jis rėmė istoriko S. Daukanto veiklą.