Katalikų bažnyčios vadovaujama kultūrinė rezistencija
Antikatalikiška Rusijos politika kėlė grėsmę Katalikų bažnyčios padėčiai Lietuvoje. Rusijos valdžia po 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų tapatino katalikybę ir lenkiškumą.
Po 1863–1864 m. sukilimo buvo vykdoma „Lenkiškų pradų naikinimo“ ir „Rusiškų pradų atkūrimo“ programos.
1864–1904 m. Rusijos valdžia draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Caro administracija nemokamai platino religinio ir kasdieninio turinio leidinius, atspausdintus kirilica, kitaip graždanka. Šį draudimą įvedė Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas.
Draudžiamos tam tikros profesijos – visiems lietuvių kilmės asmenims, turintiems universitetinį išsilavinimą, buvo draudžiama dirbti Lietuvos teritorijoje, išskyrus kunigus ir gydytojus.
Buvo draudžiama viešose įstaigose kalbėti lietuviškai.
Buvo draudžiama vartoti Lietuvos vardą, o vietoje jo reikėjo vartoti Šiaurės Vakarų krašto pavadinimą.
Uždarytos lietuviškos parapinės mokyklos, o vietoj jų steigiamos valdiškos su mokomąja rusų kalba ir privalomu stačiatikių tikybos mokymu.
Žemaičių vyskupo M. Valančiaus iniciatyva pradėta Rytprūsiuose spausdinti ir knygnešių slapta gabenti į Lietuvą nelegali literatūra. Žymiausias knygnešys buvo J. Bielinis.
Žemaičių vyskupo M. Valančiaus iniciatyva pradėta steigti nelegalias daraktorių mokyklas.
Žemaičių vyskupo M. Valančiaus įsakymu lietuviškų parapijų bažnyčiose imta laikyti pamaldas lietuviškai.
Žemaičių vyskupas M. Valančius pradėjo Blaivybės sąjūdį prieš išplitusią baudžiavos laikais girtuoklystę.
Katalikų bažnyčios vadovaujamos kultūrinės rezistencijos metu susiformavo lietuvių tautinis ir kultūrinis tapatumas, tauta ėmė suvokti savo išskirtinumą ir atskirumą nuo lenkų.
Sulenkėjo Rytų Lietuva, ypač Vilniaus kraštas.
