Lituanistinis žemaičių bajorų sąjūdis

XIX a. pr. romantizmo kultūra skatino domėtis Lietuvos istorine praeitimi, etnografija, kalba.

Vilniaus universitete studijavę lietuvių studentai domėjosi kultūrine ir ypač literatūrine veikla.

Žemaičių bajorai buvo ne tokie sulenkėję, jautė istorinį savo atskirumą, todėl tapo tautinio sąjūdžio pradininkais.

Apsišvietusius žemaičių bajorus telkė žemaičių vyskupai J. Giedraitis ir M. Valančius.

Daugiau kaip pusę žemaičių ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai, teisingai vertinę Rusijos valdomo krašto padėtį.

Rusinimo politika. Jekaterina II laikė lietuvius „lietuvrusių“ tauta, kuri dėl lenkų ir Katalikų bažnyčios įtakos nutolo nuo savo rusiškų šaknų. Buvo siekiama nulenkinti, nukatalikinti lietuvius ir sugrąžinti juos prie rusų tautos „kamieno“.

Istorikas S. Daukantas 1822 m. parašė veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ – pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba.

S. Stanevičius pripažinimą pelnė pasakėčiomis, jo odė „Šlovė žemaičių“ reiškė romantines patriotines nuostatas. Stanevičius garbingoje praeityje matė paskatas lietuviams susirūpinti pavergtos tėvynės likimu.

D. Poška įrengė pirmąjį žemaičių archeologinių radinių ir tautodailės muziejų Baublį.

Žemaičių vyskupas M. Valančiaus buvo gabus rašytojas bei istorikas. Apysaka „Palangos Juzė“ išreiškė lietuvių tautinius idealus ir aprašė XIX a. antrosios pusės lietuvišką gyvenimo būdą. „Žemaičių vyskupijos istorija“ – svarbus žemaičių istorijos veikalas. Jis rėmė istoriko S. Daukanto veiklą.

Žemaičių šviesuoliai padėjo kultūrinius pagrindus lietuvių tautinei savimonei vystytis.