Blog Archives

Iš Kėdainių kolegijos I klasės tvarkaraščio:

ANTRADIENIS
1. Lotynų kalbos gramatika
2. Logika
3. Lotynų kalbos stilius
4. Retorika
5. Iškalba ir istorija
6. Apoftegmos (sentencijos) ir stilius. Mokomasi atmintinai.

„Odė rykštei“ iš 1763 m. elementoriaus:

Rykštė. Šventa Dvasia vaikelius mušti rodo
Rykštė nė krislo nekenkia sveikatai
Rykštė įvaro proto į galvą
Moko poterių ir nuo piktos kalbos gina
Rykštė tėvams paklusniais daro.
Ožį išvaro, o rašto moko
Rykštė, jei muša, nesulaužys kaulų
Vaikelius sulaiko nuo visokio blogio
Rykštė – jei vaikelį motina plaka –
Išgelbės tikrai jo sielą nuo pragaro.

Lietuvos miestiečių gyvenamieji namai stovėjo galu į gatvę, būtent gale būdavo krautuvė ar dirbtuvė. Vilniuje dauguma namų buvo mūriniai. Kieme buvo daržai ir ūkiniai pastatai. Į kiemą vedė masyvūs vartai. Miestiečiai juos statė žemus, kad negalėtų įvažiuoti karaliaus svitos rūmininkai. Namuose būdavo klojamos grindys, neturtingesni plūkė aslą. Baldai buvo neįmantrūs: suolai, lentynos, spintos. Šildydavosi koklinėmis krosnimis. Šviesdavosi žibintais, žvakėmis. Vilniuje nuo seno veikė vandentiekis, vandenį išvežiodavo ir statinėmis. Buvo įrengta ir kanalizacija – nuotekų grioviai, kuriais nešvarumai bėgo į upę.

XVII a. apie 300 miestų ir miestelių įgijo savivaldą. Vilniuje ir Kaune gyveno apie 50 % visų Lietuvos miestiečių. Miesteliai turėdavo savaitinių turgų ir kasmetinių mugių privilegijas. Iki šiol gyva šv. Kazimiero – „Kaziuko“ – mugė Vilniuje.

Miestų rinka buvo siaura. Importą sudarė prabangos dalykai ir bakalėja. Lietuviškos pre­kės sudarė tik nedidelę vidaus prekybos apyvartos dalį, viskas buvo išvežama į užsienį.

Miestelių žemė priklausė didikams. Jie rūpinosi savo miestų plėtra, saugojo nuo kitų miestų konkurencijos, pvz., Kėdainiai suklestėjo Radvilų dėka.

Miestų gyventojų socialinė raida vėlavo. Pirmieji cechai ir gildijos ėmė kurtis nuo XVII a. pradžios.

XVII a. vid. Kėdainiams Radvilos suteikė Magdeburgo teises. Tai vienintelis Lietuvos provincijos miestelis, turintis mūrinį senamiestį. Lietuviai XVII–XVIII a. sudarė žymią gyventojų dalį, skirtingai nuo kitų miestų, kuriuose dauguma gyventojų buvo žydai, rusai, lenkai, vokiečiai. XVII a. dauguma miestų ir miestelių turėjo savivaldos teises, suteiktas valdovų arba didikų.

Bajorijai, ypač didikams, šermenys ir laidotuvės virto ištisomis ceremonijomis. Kad iškilmių negadintų irstantys palaikai, mirusįjį balzamuodavo, keisdavo vaškine figūra ar net kas nors panašus apsirengęs velionio rūbais jį vaizduodavo.

Bažnyčiose uždengto karsto kojūgalyje statydavo mirusiojo portretą. Tai tik Lenkijai ir Lietuvai būdingas baroko paprotys.

Bažnyčių puošyboje buvo gausu mirties simbolių, dažnai vaizduota giltinė su dalgiu ir karūna. Gyvenimas baroko laikais buvo skiriamas tinkamai pasirengti mirčiai. Gal taip buvo todėl, kad siautė karai ir marai.

Pažaislio vienuolyno ansamblis yra vienas įspūdingiausių baroko paminklų Lietuvoje, pradėtas statyti 1667 m. LDK kanclerio Kazimiero Zigmanto Paco lėšomis pagal italo architekto Džambatistos Fredianio projektą ir baigtas tik XVIII a. pr. Pagrindinis ansamblio statinys – monumentali Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, brandžiojo baroko šedevras.

Arkikatedros šv. Kazimiero koplyčia pasižymi aukšto meninio lygio barokiniu interjeru su italų tapytojo Mikelandželo Palonio freskomis.

Barokas [it. barocco – keistas, įmantrus] – XVII–XVIII a. pirmos pusės Euro­pos ir Lotynų Amerikos šalių meno kryptis, šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Barokui būdinga didingumas, prabanga, puošybos elementų gausa. LDK teritorijoje ėmė rastis jau XVI a. pab. ir vyravo iki XVIII a. antros pusės.

Antanas Smetona (1874–1944) – pirmasis ir paskutinysis tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentas (1919–1920 ir 1926–1940).

Autoritarizmas – diktatūra, valstybės valdymo būdas (politinis režimas), kai valdžia riboja politines piliečių teises, nėra jiems atskaitinga ir sutelkta vieno asmens ir jo vadovaujamos vienintelės valdančios partijos rankose.

Perversmas – prievartinis karinėmis priemonėmis įvykdytas antikonstitucinis valdžios užėmimas, valdymo formos ir politinio režimo pakeitimas.

Tautininkų sąjunga – politinė dešiniosios pakraipos I Lietuvos Respublikos partija, pasisakiusi prieš komunizmą, fašizmą ir siekusi kurti ir stiprinti tautinę Lietuvos valstybę, po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo valdančioji partija. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, tautininkų partija buvo uždrausta, o jos žymesni nariai represuoti.

Galutinai autoritarinis valdymas Lietuvoje įtvirtintas 1938 m. Konstitucijoje.

---

1938 m. Lietuvos Konstitucija

LIETUVIŲ TAUTA, SENOSIOS LIETUVOS DIDINGOS PRAEITIES GAIVINAMA, YRA ATSTAČIUSI NEPRIKLAUSOMĄ SUVERENINĘ LIETUVOS VALSTYBĘ IR GINKLO KOVOJE JĄ APGYNUSI TAM, KAD, VYKDYDAMA SAVO AMŽINĄJĄ TEISĘ BŪTI LAISVAI IR NEPRIKLAUSOMAI SAVO TĖVŲ ŽEMĖSE, VIENINGA VALIA SERGĖTŲ, KAS JAI IŠ AMŽIŲ PRIKLAUSO, TĘSTŲ GARBINGUS LIETUVOS ŽYGIUS IR ESAMOSIOS BEI BŪSIMŲJŲ KARTŲ PASTANGOMIS UGDYTŲ LIETUVOS GALIĄ. LIETUVIŲ TAUTOS PATYRIMU, KURĮ JAI YRA DAVĘ JOS SENOVĖ IR VALSTYBINĖ PRAEITIS, JOS ATGIMIMAS IR KOVOS DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS, PRISIKĖLUSIOS LIETUVOS GYVENIMAS IR TAUTINĖS VALSTYBĖS KŪRIMAS, NUSTATOMA LIETUVAI ŠIA KONSTITUCIJA:

I SKYRIUS. Bendrieji nuostatai

l straipsnis

Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė.
Jos suverenumas priklauso Tautai.

2 straipsnis

Lietuvos Valstybės teritorija yra žemės, kurių sienos nustatytos sudarytomis ligi šiol Lietuvos Valstybės tarptautinėmis sutartimis. Jos negali būti atskiriamos

3 straipsnis

Lietuvos Valstybė yra respublika.
Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas.
Jis vadovauja Valstybei.

4 straipsnis

Valstybės valdžia yra vienatija ir nedaloma. Ją vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas.

5 straipsnis

Valstybės valdžios organai savo veiksmuose vadovaujasi teisingumu.

6 straipsnis

Lietuvos sostinė – Vilnius. Kitur ji gali būti perkelta laikinai įstatymu.

7 straipsnis

Valstybinė kalba – lietuvių kalba. Įstatymu nustatoma, kuriuose Lietuvos kraštuose ir kuriose viešosiose įstaigose, be lietuvių kalbos, gali būti vartojamos ir kitos kalbos.

8 straipsnis

Valstybės ženklas – baltas Vytis raudoname lauke. Tautinės spalvos – geltona-žalia-raudona. Valstybės ženklas, tautinė vėliava ir jų vartojimas nustatomi įstatymu. Lietuvos kraštai ir miestai gali turėti savo ženklus, nustatomus įstatymu.

9 straipsnis

Valstybės šventės yra:

1. vasario šešioliktoji – Lietuvos Nepriklausomybės atstatymui minėti;
2. rugsėjo aštuntoji – Senosios Lietuvos Didingai Praeičiai minėti.

l0 straipsnis

Valstybės šventės, sekmadieniai ir kitos Valstybės pripažįstamos šventės yra poilsio ir dvasinio pakilimo dienos. Šventėse gali būti dirbama įstatymu