Skip to main content

Blog Archives

1926 m. gruodžio 17 d. perversmas

Parlamentinė Lietuva

K. Griniaus valdymo laikotarpis nors ir laikomas demokratiškiausiu I Lietuvos Respublikos periodu, tačiau jis sumenkino Lietuvos valstybės prestižą piliečių akyse. Prezidentas K. Grinius ir jo bendražygiai buvo politiniai idealistai – demokratines vertybes jie kėlė aukščiau už politinės tikrovės diktuojamus iššūkius. Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų reformos piktino patriotiškai nusiteikusius karininkus ir A. Smetonos va­dovaujamą tautininkų sąjungą. Prie pastarųjų šliejosi ir krikdemai nepatenkinti antikleri­kalinėmis valdžios priemonėmis. Lietuvoje ėmė bręsti perversmas.

1926 m. gruodžio 17 d. naktį kariuomenė užgrobė valdžią. Nors Kaune sklido gandai apie rengiamą perversmą, niekas nieko nedarė, kad užkirstų jam kelią – visi rengėsi švęsti Prezi­dento K. Griniaus šešiasdešimtmetį.

Tikrieji perversmo motyvai aiškūs tik įvertinus jį įvykdžiusių politinių jė­gų ir jų lyderių siekius:

  • perversmą įvykdę karininkai P. Plechavičius, K. Ladyga, A. Mačiuika buvo nepatenkinti pertvarkymais kariuomenėje ir aktyvesniu politiniu visuomenės gyvenimu, kurį vertino kaip anarchiją;
  • perversmui pritarė patriotinės studentų organizacijos ateitininkai ir neolituanai;
  • tautininkų sąjungos lyderiai A. Smetona ir A. Voldemaras skeptiškai vertino demokratiją, manė, kad demokratija skaldo lietuvių tautą ir ardo valstybės pamatus;
  • tautininkų sąjunga ir ypač A. Smetona buvo nusipelnę atkuriant Lietuvos valstybę, bet nepajėgė varžytis su krikdemų ir valstiečių liaudininkų partijomis;
  • užgniaužti demokratiją skatino ir kitų valstybių – Italijos, Portugalijos, Lenkijos – patirtis, diegusi mintį, kad autoritarinis valdžios pobūdis geriau sutelkia visuomenę iškilusiems iš­šūkiams spręsti.

Gruodžio 17 d. perversmas privertė Lietuvos visuomenę laikyti diktatūros egzaminą. Ketu­riolika metų trukęs A. Smetonos autoritarinis režimas dažnai vadinamas „aksomine dikta­tūra“. Šis Lietuvos istorijos laikotarpis žmonių savimonėje išliko kaip „aukso amžius“ ir tapa­tinamas su pačia nepriklausomybės idėja.

Apie projektą

Skaitmeninę mokymo priemonę (toliau – SMP) atnaujino Nacionalinė švietimo agentūra, įgyvendindama projektą „Skaitmeninio ugdymo turinio kūrimas ir diegimas“ Nr. 09.2.1-ESFA-V-726-03-0001, finansuojamą Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 9 prioriteto „Visuomenės švietimas ir žmogiškųjų išteklių potencialo didinimas“ 09.2.1-ESFA-V-726 priemonę „Ugdymo turinio tobulinimas ir naujų mokymo organizavimo formų kūrimas ir diegimas“.

Atnaujinama SMP, skirta 9-10 klasių mokiniams, tačiau atnaujinti mokomieji objektai taip pat tinka ir 11-12 klasių mokiniams.

Istorijos SMP apima svarbias istorijos temas, atitinkančias atnaujintas istorijos ugdymo programas. Mokomuosius objektus skaitmeninėje mokymo priemonėje sudaro teorinė dalis, interaktyvios ir kūrybinės užduotys. Teorinėje dalyje medžiaga struktūruota ir pateikiama trumpais teiginiais, ją lydi gausi vaizdinė medžiaga (žemėlapiai, schemos, paveikslai, animuoti piešiniai, fotonuotraukos).

Šis istorijos SMP tinkamas taikyti mokymui, savarankiškam mokymuisi, žinių ir kai kurių gebėjimų patikrinimui. Naudojantis šia mokymo priemone, mokytojams atsiranda galimybių įdomiau dėstyti pamokas, labiau jomis sudominti mokinius, greitai ir efektyviai atlikti apklausas.

KŪRĖJŲ KOMANDA

Tarpukario Lietuvos visuomenė

Prezidentinė Lietuva

Lietuvos Respublikos teritorija ir gyventojų skaičius 1923–1938 ir 1939–1940 m. sienomis

Teritorija, km2
atitinkamų metų sienomis		Gyventojų skaičius, vnt
atitinkamų metų sienomis		Gyventojų tankumas, 1 km2
atitinkamų metų sienomis
1939–1940 | 1923–1938 | 1923–19381939–1940 | 1923–1938 | 1923–19381939–1940 | 1923–1938 | 1923–1938
Iš viso: 59 731,00 | 55 265,00 | 53 242,002 462 355 | 2 170 616 | 2 028 97141,22 | 39,28 | 38,11
1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys

Tautinė sudėtis Lietuvoje

  • Nepriklausomybės laikotarpiu gyventojų skaičius augo.
  • Didžiąją gyventojų dalį sudarė žemdirbiai.
  • Dėl mažai išplėtotos pramonės į miestus gyventojai kėlėsi negausiai.
  • Tautinių mažumų padėtis Lietuvoje buvo geresnė nei daugelyje kitų to meto Europos valstybių.

Atitinkamų metų sienomis
Tautybė1923–19391939 03–1939 101940–1941Dabartinėmis
Iš viso:100100100100
Lietuviai80,884,1871,6869,54
Lenkai30,053,2414,6213,91
Žydai7,187,608,598,19
Vokiečiai3,961,451,293,34
Rusai2,362,492,612,49
Latviai0,210,220,400,39
Klaipėdiškiai1,50––1,22
Kiti ir nežinomi0,250,080,210,36
Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis 1923–1939 metais, %

Antano Smetonos autoritarinis valdymas

Prezidentinė Lietuva

Į valdžią nekonstituciniu keliu atėjo A. Smetonos vadovaujama Tautininkų partija. Lietuvoje įsigalėjo autoritarinis valdymas.

Svarbiausi autoritarizmo bruožai:

  • Nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.
  • Suvaržyta piliečių politinė laisvė.
  • Ribojama arba draudžiama politinių partijų ir organizacijų veikla.
  • Cenzūruojamos visuomenės informavimo priemonės.
  • Valdymas remiasi kariuomene (paprastai ir susiformuoja po politinių krizių ar karinių perversmų).

1926 m. gruodžio 17 d. perversmas

Prezidentinė Lietuva

Parlamentinės demokratijos laikotarpis Lietuvoje baigėsi po 1926 m. gruodžio 17 d. politinio perversmo.

Dokumentas Nr. 1. Majoro P. Plechavičiaus kreipimasis į A. Smetoną:

„Pirmasai Lietuvos kūrėjau! Pareiga stovėti Lietuvos nepriklausomybės sargyboje privertė mus susirūpinti didėjančiu Lietuvos laisvei pavojumi. Turėjome tikrų žinių, kad bolševikai ginkluojasi su tikslu panaikinti Lietuvos laisvę. Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių pašalinti mirtinam Lietuvos pavojui. Vyriausybė pataikavo tiems, kurie dirbo Lietuvos pražūčiai. Prasidedant jau atviram bolševikų bruzdėjimui, mes savo pasiryžimu apgynėme Lietuvos nepriklausomybės likimą. Bet mes negalime įstatyti valdžion tų žmonių, kurie pastūmė Lietuvą į mirtiną pavojų. (…) Todėl, tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti tėvynės labui ir sutikti stojus tautos priešakyje, kaipo valstybės vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties“.

Laikinosios karo valdžios vardu gener. štabo majoras Plechavičius

(Šaltinis: A. Eidintas, Antanas Smetona. Vilnius, 1990: 103)

Dokumentas Nr. 2. A. Smetonos atsakymas:

„Lietuvos karžygiai! Su didele širdgėla skaičiau Jūsų raštą. Pavojus, kurį Jūs nurodote, buvo valdžiai tiksliai žinomas. Daug kartų ir visais būdais ji buvo įspėjama. Lietuva atsidūrė kryžkelyje, kuris buvo visai tautai aiškus, bet, deja, ne vyriausybei. Susipažinęs su įvykiais, kreipiausi į respublikos prezidentą Grinių nurodydamas, kokia gali būti išeitis iš susidariusios padėties. Bet su dideliu skausmu turiu nustatyti, kad jisai nesiteikė įvertinti padėties rimtumo. Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio, yra šventa pareiga ginti Lietuvos valstybę ir tautą šiuo tragiškiausiu jos gyvenimo momentu. Todėl, pildydamas šią pareigą, pasiryžau priimti uždedamą man šią svarbią naštą ir, pasiėmęs valstybės vado pareigas, eiti jas tol, kol pati tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties.“

A. Smetona

(Šaltinis: A. Eidintas, Antanas Smetona. Vilnius, 1990: 104)

1918

Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuva

Lietuvos Taryboje susidarė dvi grupės: pirmoji pasisakė už sąjungą su Vokietija, o antroji – už visišką ryšių su Vokietija nutraukimą. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos 20 narių ryžtasi paskelbti Lietuvos nepriklausomybę atsisakant sąjungos su Vokietija. Pagal šį aktą Lietuva atsisako bet kokių priklausomų ryšių su kitomis valstybėmis.

Lietuvai reikėjo dar daug nuveikti, kad įtikintų Europą, jog Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė. Siekta Lietuvos nepriklausomybės ir jos pripažinimo tarptautiniu mastu. Lietuvos politikai dalyvavo ir Paryžiaus taikos konferencijoje.

Augustinas Voldemaras. 1918 m. lapkričio 11 d. pirmasis Nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas:
„Paryžiaus taikos konferencijos metu man, kaip Lietuvos delegacijos vadovui, ir kitiems mano kolegoms teko sunkus uždavinys įtikinti didžiąsias valstybes, kad Lietuva turi būti pripažinta de jure (lot. de iure- teisinė, pagal įstatymą) tarptautinėje teisėje valstybės ar vyriausybės pripažinimas de jure yra galutinis, oficialus ir neskundžiamas) nepriklausoma valstybė su etninėmis sienomis ir sostine Vilniumi bei Rytų Prūsijos abiejose Nemuno pusėse dalimi, nes ten lietuviai sudarė daugumą arba didesnę dalį gyventojų. Mat Vakarų Europos valstybės į Lietuvą žiūrėjo kaip į vieningos Lenkijos ir Lietuvos valstybės dalį.
Stengėmės įtikinti Lenkiją, kad pripažintų Lietuvą nepriklausoma, kad išspręstume ginčus dėl sienų. Deja, susitarti nepavyko. Vienintelė gera žinia, kuri teikė vilčių ateičiai, buvo tai, kad Klaipėdos kraštas atskirtas nuo Vokietijos.“

1917

Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuva

Lietuvos inteligentai, pasinaudodami Vokietijos pašlijusiais reikalais kare, kreipėsi į Vokietijos valdžią su prašymu atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Vokiečių valdžia 1917 m. rugsėjo 18–22 d. leido organizuoti Vilniaus konferenciją, kurioje buvo priimti šie nutarimai:

  • Atkurti Lietuvos demokratinę valstybę etninėmis sienomis.
  • Organizuoti Steigiamojo susirinkimo sušaukimą ir ryšių su Vokietija užmezgimą.
  • Išrinkta Lietuvos Taryba (20 asmenų) – Laikinoji Lietuvos valdžia, kurios pirmininku išrinktas Antanas Smetona.

1917 m. gruodžio 11 d. nutarimas skelbė:

  • Atkuriama Lietuvos nepriklausoma valstybė su sostine Vilniumi.
  • Nutraukiami ryšiai su visomis valstybėmis ir su kitomis tautomis.
  • Prašoma Vokietijos apsaugos ir pagalbos.
  • Su Vokietija sudaryti sąjunginiai ryšiai karo, susisiekimo, muitų ir valiutos srityse.

1916

Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuva

Vokietija į Lietuvą žiūrėjo kaip į žemės ūkio produktų šaltinį. Iš gyventojų buvo imami grūdai, paukščiai, kiaušiniai. Gyventojai turėjo dirbti priverstinius darbus. Toliau aktyviai savo veiklą plėtė Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Daugiau galimybių padėti pabėgėliams ši draugija turėjo Rusijoje. Čia 1916 m. pradžioje veikė daugiau kaip 80, vėliau 254 Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti skyriai (vietiniai komitetai). Jie steigė vaikų ir senelių globos įstaigas, mokyklas, labdaros valgyklas. Ši draugija turėjo didelę įtaką pasitraukusiems į Rusijos gilumą lietuviams. Draugija subūrė politinį centrą, į kurį įėjo beveik visos lietuvių politinės partijos.

1915

Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuva

Dalis Lietuvos inteligentijos vylėsi iš Rusijos gauti galimybę sujungti visas etnines Lietuvos žemes, kaip „išbarstytus gintaro karolius“. Lietuviai tikėjosi autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje ir paskelbė Gintarinę deklaraciją, kurioje palaikė Rusiją Pirmajame pasauliniame kare.

1915 m. pabaigoje Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją bei Kuršą. Užimtą teritoriją vokiečiai pavadino Oberosto kaštu.

Iš Petro Klimo atsiminimų.
„Nuo rugsėjo 11 d. Vilnius atsidūrė jau tikroje ugnies zonoje, jis atskirtas nuo Rusijos, nes iš ten neateidavo nei laikraščiai, nei telegramos. Vokiečių „cepelinai“ ramybės nedavė nei dieną nei naktį. Ypač piktą ataką jie padarė rugsėjo 11–12 d., kai susprogdino geležinkelio stotį septyni kilometrai už Vilniaus ir keletą bombų paleido į miestą. Viena bomba sprogo 50 metrų nuo mano slėptuvės. Toks buvo pragariškas dundesys, kad manėme vokiečius norint sugriauti mūsų sostinę. Tik kitą dieną paskaitėme tų pačių puolikų paskleistus lapelius (keturiomis kalbomis), skelbiančius, kad vokiečiai nemaną miesto griauti, dėl to gyventojai gali būti ramūs, o rugsėjo 19 d. jie ir patys, jau nebe iš oro, pasirodysią Vilniuje. Rugsėjo 15 d. skelbimai nurodė, kuriomis gatvėmis trauksis kariuomenė nuo fronto. Krautuvininkai, būkštaudami „palaidos balos“, užsikalė ne tik duris, bet ir langus. Kariuomenė žygiavo kaip per mirusį miestą“.

Vokiečių tvarka.

Vokiečių įvesta tvarka buvo griežta ir negailestinga:

  • Vietos gyventojams reikėjo mokėti mokesčius, rekvizijas.
  • Į vokiečių kariuomenę imami Lietuvos vyrai.
  • Įvesta komendanto valanda.
  • Uždrausta prekiauti žemės ūkio produktais.
  • Įvestos maisto kortelės.