1926 m. gruodžio 17 d. perversmas
K. Griniaus valdymo laikotarpis nors ir laikomas demokratiškiausiu I Lietuvos Respublikos periodu, tačiau jis sumenkino Lietuvos valstybės prestižą piliečių akyse. Prezidentas K. Grinius ir jo bendražygiai buvo politiniai idealistai – demokratines vertybes jie kėlė aukščiau už politinės tikrovės diktuojamus iššūkius. Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų reformos piktino patriotiškai nusiteikusius karininkus ir A. Smetonos vadovaujamą tautininkų sąjungą. Prie pastarųjų šliejosi ir krikdemai nepatenkinti antiklerikalinėmis valdžios priemonėmis. Lietuvoje ėmė bręsti perversmas.
1926 m. gruodžio 17 d. naktį kariuomenė užgrobė valdžią. Nors Kaune sklido gandai apie rengiamą perversmą, niekas nieko nedarė, kad užkirstų jam kelią – visi rengėsi švęsti Prezidento K. Griniaus šešiasdešimtmetį.
Tikrieji perversmo motyvai aiškūs tik įvertinus jį įvykdžiusių politinių jėgų ir jų lyderių siekius:
- perversmą įvykdę karininkai P. Plechavičius, K. Ladyga, A. Mačiuika buvo nepatenkinti pertvarkymais kariuomenėje ir aktyvesniu politiniu visuomenės gyvenimu, kurį vertino kaip anarchiją;
- perversmui pritarė patriotinės studentų organizacijos ateitininkai ir neolituanai;
- tautininkų sąjungos lyderiai A. Smetona ir A. Voldemaras skeptiškai vertino demokratiją, manė, kad demokratija skaldo lietuvių tautą ir ardo valstybės pamatus;
- tautininkų sąjunga ir ypač A. Smetona buvo nusipelnę atkuriant Lietuvos valstybę, bet nepajėgė varžytis su krikdemų ir valstiečių liaudininkų partijomis;
- užgniaužti demokratiją skatino ir kitų valstybių – Italijos, Portugalijos, Lenkijos – patirtis, diegusi mintį, kad autoritarinis valdžios pobūdis geriau sutelkia visuomenę iškilusiems iššūkiams spręsti.
Gruodžio 17 d. perversmas privertė Lietuvos visuomenę laikyti diktatūros egzaminą. Keturiolika metų trukęs A. Smetonos autoritarinis režimas dažnai vadinamas „aksomine diktatūra“. Šis Lietuvos istorijos laikotarpis žmonių savimonėje išliko kaip „aukso amžius“ ir tapatinamas su pačia nepriklausomybės idėja.