Blog Archives

Rusija ruošėsi dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare. Statė karinius įtvirtinimus. 1914 m. karo pradžioje ji, verčiama Antantės sąjungininkų, pradėjo puolimą Rytų Prūsijoje. Lietuvoje prasidėjo ištisinė jaunuolių mobilizacija.

Rusijos valdžia siekė surusinti Lietuvą ir ją atskirti nuo politinės lenkų įtakos. Vykdytos „Lenkiškų pradų naikinimo“ ir „Rusiškų pradų atkūrimo“ programos. Uždrausta net vartoti Lietuvos vardą, šalį imta oficialiai vadinti Šiaurės vakarų kraštu.

Skaudžiausias buvo spaudos draudimas ir lietuviškų mokyklų uždarymas. Tai sustabdė lietuvių kalbos ir literatūros raidą. Nemažiau skaudus buvo ir profesijų draudimas – lietuvių kilmės asmenims, baigusiems universitetus, neleidžiama dirbti Šiaurės vakarų krašto teritorijoje, išskyrus dvasininkus ir gydytojus, kuriems tiesiog buvo būtina mokėti vietinių gyventojų kalbą.

Lietuvos visuomenė po sukilimo buvo nusivylusi. Bajorija vis labiau lenkėjo. Polonizacija apėmė ir Pietryčių Lietuvą, ypač Vilniaus kraštą. Tačiau pamažu ėmė vystytis lietuviška tautinė savimonė, kurios atsiradimą skatino spaudos draudimas.

1863–1864 m. sukilimas prasidėjo Lenkijoje. Netrukus jis apėmė ir Lietuvą. Pirmasis į kovą stojo kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamas valstiečių dalgininkų būrys. Apie pusę sukilėlių sudarė bajorai, trečdalį – valstiečiai, likusieji buvo miestiečiai ir dvasininkai. Sukilimą slopino apie 200 tūkst. kareivių, vadovaujami generolo M. Muravjovo. Dėl žiauraus elgesio jis buvo pramintas Koriku. Sukilimą rusų valdžia vadino „maištu“. Karininkas Zigmas Sierakauskas ėmė vadovauti sukilėliams Lietuvoje. Jam pavyko laimėti keletą mūšių, bet sužeistas pateko į nelaisvę ir Vilniuje buvo pakartas. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovu tapo Kostas Kalinauskas. Organizuotas sukilimas baigėsi tik 1864 m. žiemą suėmus K. Kalinauską ir po mėnesio jį pakorus Vilniuje, dabartinėje Lukiškių aikštėje.

Svarbiausi sukilimo padariniai:

• varžoma katalikų bažnyčios ir jos dvasininkų veikla;
• uždraustos draugijos;
• uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis;
• iš mokyklų ir įstaigų pašalinta lietuvių kalba;
• į konfiskuotus dvarus ir ūkius keliami rusakalbiai stačiatikybę išpažįstantys kolonistai.

Po sukilimo vyko sukilėlių teismai. Žymiausi vadai buvo nubausti mirties bausme, aktyvūs sukilėliai atsidūrė katorgoje arba tremtyje, rėmėjai buvo plakami rykštėmis. Rusų kariuomenė, ypač kazokai, siautėjo maištingame krašte, nesibodėjo prievartos ir plėšikavimo.

1830 m. Europą sukrėtė revoliucijų banga. Rusija, kaip Šventosios sąjungos narė, siuntė Lenkijos karalystės kariuomenę slopinti sukilimo Belgijoje. Lenkams atsisakius paklusti, vienintelė išeitis liko sukilimas. Viešai iš rusų caro buvo atimtas Lenkijos Karalystės sostas. 1831 m. pavasarį įsiliepsnojo sukilimas ir Lietuvoje. Sukilėliai iš caro valdžios išvadavo beveik visą Lietuvą. Didesnės rusų kariuomenės dalys tebuvo likusios Kaune ir Vilniuje. Sukilėliai bandė paimti Kauną ir Vilnių, bet jiems nepavyko. Iš Lenkijos Lietuvos sukilėlius paremti buvo atsiųstas reguliariosios kariuomenės dalinys, vadovaujamas generolų Antano Gelgaudo ir Dezidero Chlapovskio. Jiems pavyko užimti Kauną ir pulti Vilnių, tačiau Panerių mūšis buvo nesėkmingas, sukilėliams dėl didelių nuostolių teko trauktis. Tik dalis kariuomenės sugrįžto į Lenkiją. Kita dalis buvo sulaikyti ir nuginkluoti.

Po sukilimo rusų valdžia ėmėsi veiksmų prieš Lietuvos gyventojus. Buvo uždaryta daug vienuolynų ir bažnyčių, pastarąsias vertė cerkvėmis. Lenkijos karalystė prarado autonomiją. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfiskuoti. Rusų valdžia sustabdė Lietuvos Statuto galiojimą (1840 m.). 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas – kaip maištingos lenkiškos dvasios židinys.

BANDYMAS ATKURTI LDK

1807 m. Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į kurios sudėtį pateko ir Lietuvos Užnemunė. Čia buvo panaikinta baudžiava, valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau be žemės. Lietuvių valstybingumo siekį turėjo numalšinti 1811 m. autonominės LDK projektas, sumanytas Mykolo Kleopo Oginskio. M. K. Oginskis įtikino Aleksandrą I, kad atkurtoje LDK Napoleono įtaka bajorijai sumažės. Rusijos tarptautinė padėtis sudėtinga, todėl caras tarėsi dėl nuolaidų imperijos pakraščiams. Buvo parengtas LDK konstitucijos projektas, bet autonomija nebuvo įgyvendinta, nes prasidėjęs karas su Prancūzija pakeitė situaciją.

Lietuva dėl bendradarbiavimo su Napoleonu turėjo pamiršti autonomijos siekius, todėl dar labiau augo nepasitenkinimas caro valdžia ir aktyvėjo visuomenės politinis gyvenimas. Caro valdžia siekė atitolinti Lietuvą nuo Lenkijos, sunaikinti ATR atkūrimo viltis. Po 1812 m. Lietuvoje aktyviai veikė masonai, žymiausios jų organizacijos „Uolusis lietuvis“ ir „Tobuloji vienybė“ skatino švietimą, užsiiminėjo labdara, propagavo religinę ir tautinę toleranciją.

Vilniaus universitetas tapo lietuviško patriotizmo centru. 1817 m. Vilniaus studentai įkūrė slaptą Filomatų draugiją. Aktyvūs jos nariai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas. Filomatai paskatino kitos studentų organizacijos – Filaretų įsteigimą. Filomatai ir Filaretai puoselėjo lenkiškai lietuvišką tautiškumą, jų tikslas – tėvynės laisvė.

Vilniaus inteligentai 1817 m. sukūrė Šubravcų („Nenaudėlių“) draugiją, kritikavusią caro valdininkiją ir pataikavimą jos savivalei, kitas to meto Lietuvos visuomenės ydas, kurias skelbė per nelegalų laikraštuką „Šaligatvio žinios“. 1822 m. Aleksandras I uždraudė masonų ložes ir Šubravcų draugiją, o slaptųjų studentų organizacijų nariai buvo suimti ir ištremti.