Revoliucijos metu dėl neramumų, politinių persekiojimų didėjo emigracija. Napoleonas priėmė amnestijos įstatymą, kuris leido revoliucijos metu persekiotiems politiniams priešams grįžti į Prancūziją.
Katalikų bažnyčios atstovai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu buvo persekiojami. Nesutarimai su Romos popežiumi neigiamai atsiliepė tarptautiniams Prancūzijos santykiams. Tokią padėtį 1801 m. Napoleonas I pakeitė, kai pasirašė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII.
1804 m.konsulatas pakeistas į paveldimąją monarchiją. Napoleonas visiškai centralizavo valdžią ir buvo karūnuotas imperatoriumi.
Siekiant užtikrinti valstybėje saugumą ir tvarką, 1804 m. išleistas Napoleono kodeksas. Tai pirmasis teisinių aktų rinkinys. Kodekso įvedimas užtikrino kapitalistinių santykių vystymąsi.
Valdžios centralizavimas. Teismuose atsisakyta prisiekusiųjų tarėjų. Visi teismo organai tapo priklausomi nuo centrinės valdžios.
Napoleono iniciatyva įvyko švietimo reforma.
Panaikinti renkami departamentai, siekiant centralizuoti valdžią įsteigtos prefektūros.
Visi teismo organai tapo priklausomi nuo centrinės valdžios.
Amnestija
Visiškas ar dalinis teismo paskirtos bausmės atleidimas.
Konkordatas
Valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti katalikų bažnyčios padėtį toje valstybėje.
Konsulatas
Valdymo sistema Prancūzijoje, įvesta po 1799 m. briumero 18-osios perversmo, kurį įvykdė Napoleonas Bonapartas, pasiskelbęs valstybės vadovu – I konsulu, valdžiusiu su kitų dviejų konsulų pagalba.
Prefektūra
Prancūzijoje Napoleono valdymo laikotarpiu įvestas administracinio vieneto valdymo organas.
Cenzūra
Spaudos turinio kontrolė, siekiant nustabdyti valdžiai nepalankią informaciją.
Napoleonas žinojo, kad nauja valdymo tvarka šalyje kels nepasitenkinimą Europos šalių monarchams, o ypač Britanijai. Viena kovoti su Prancūzija ji buvo nepajėgi, todėl kartu su Didžiosiomis Europos valstybėmis jungėsi į koalicijas. Napoleonas suprato, kad jam reikės kariauti, todėl ėmėsi politinių ir ekonominių reformų, kurios padėjo sustiprinti Prancūziją.
1. Matų sistemos sureguliavimas
Napoleonas padarė daug reformų, tačiau metrinės matų sistemos suvienodinimas yra viena iš pagrindinių. Nauja matų sistema pradėta naudoti matuojant laukus, skysčių talpą – gramais ir kilogramais, atstumus – metrais. Naująją metrinę matų sistemą Napoleonas I įvedė visose užkariautose teritorijose.
2. Įkurtas Prancūzijos bankas
Napoleonas 1801 m. įkūrė Prancūzijos banką. Stabili valiuta sudarė prielaidas ekonomikos augimui.
3. Stabilizuota finansinė padėtis šalyje
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu šalyje prasidėjo suirutė. Pinigų vertė krito. Maisto ir kitų prekių kainos sparčiai augo. Ekonomikos padėčiai stabilizuoti reikėjo radikalių priemonių. Siekiant stabilizuoti finansinį nestabilumą, iš apyvartos buvo išimti nuvertėję pinigai, frankas tapo stabilia valiuta.
4. Prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikta teisė su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis
Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šalyje nebuvo įstatymų, kurie reguliuotų darbininkų ir įmonių savininkų teises. Tarp darbininkų ir savininkų būdavo daug nesutarimų, dažnai kildavo maištai, neramumai. Tai kėlė sumaištį. Napoleonas suteikė prekybos ir pramonės įmonių savininkams teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis (kontraktus). Pasirašomos sutartys leido reguliuoti ginčus.
5. Vidaus rinka apribota nuo užsienio
Siekdamas užtikrinti Prancūzijos pramoninkų interesus ir vidaus rinkos plėtrą, Napoleonas įvedė muitus įvežamoms prekėms.
6. Organizuojami viešieji darbai
Direktorija nesirūpino gyventojais. Žmonės ekonominės suirutės metais neturėjo darbo, pasitaikydavo, kad ir badavo. Napoleonas, siekdamas suteikti galimybę darbo ieškantiems asmenims užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų ir sudaryti sąlygas laikinai įsidarbinti ekonominių sunkumų patiriančių įmonių darbuotojams, organizavo viešuosius darbus: kelių tiesimas, miesto, gyvenviečių tvarkymas ir kt. Taip Prancūzijoje beveik neliko bedarbių. Per beveik penkerius metus Prancūzijos ekonomika išaugo 50 %.
Koalicija
Valstybių ar politinių partijų sąjunga, sudaryta kuriam nors tikslui pasiekti.
Norėdama pakirsti Didžiosios Britanijos kolonijinę galybę, Direktorija nutarė surengti karinę ekspediciją į Egiptą. Siekta Didžiąją Britaniją atkirsti nuo Indijos. Direktorija pritarė Bonaparto pasiūlymui užimti Egiptą ir susigrąžinti įtaką Rytuose, prarastą revoliucijos metais. Karinė kampanija nepavyko, tačiau iš Egipto buvo pargabentas Rozetės akmuo, kuris padėjo iššifruoti hieroglifus.
klestėjo spekuliacija, grobstomas valstybės turtas,
nuolat augo maisto produktų kainos,
kildavo maištai,
monarchijos (karaliaus valdžios) šalininkai siekė gražinti ikirevoliucinį valdymą, organizuodavo sąmokslus,
vyko nuolatiniai karai su Europos valstybėmis,
gyventojai pasitikėjo kariuomene, ji vienintelė buvo stabili, išaugo Napoleono Bonaparto autoritetas.
Jakobinų diktatūra
Tai laikotarpis Prancūzijos revoliucijos metu (nuo 1793 m. birželio 2 iki 1794 m. liepos 27 d.), kai valdžioje buvo jakobinai, politinė revoliucionierių grupuotė.
Direktorija
Tai iš penkių asmenų sudaryta vyriausybė (1794–1799) didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu.
Spekuliacija
Prekių ir kitų vertybių pirkimas ir perdavimas didesnėmis kainomis, siekiant pasipelnyti.
1799–1815 m. laikotarpis vadinamas Napoleono epocha, bet tai ir nuolatinių karų laikotarpis. Perversmo būdu atėjęs į valdžią Napoleonas I rengė revoliucinius pertvarkymus šalyje, o vėliau ir užimtose Europos teritorijose. Napoleono kodeksas griovė feodalinius santykius.
Remiantis rašytiniu šaltiniu ir statistiniais duomenimis, pasirinkite dvi išvadas iš pateiktų, dėl kurių Napoleono kariuomenė patyrė pralaimėjimą.
„Po …. vykusio mūšio prie Berezinos upės pralaimėjimo sušalusi, demoralizuota prancūzų armija traukėsi Vilniaus link… Išbadėję, pervargę ir sušalę Napoleono armijos kariai atsitraukdami gruodžio 8–9 dienomis pasiekė Vilnių. Daugybė prancūzų mirė nuo šalčio ir bado.“ Išrinktiems, tarp jų gausybei dezertyrų (karys savavališkai palikęs karinę tarnybą.), Vilna (Vilnius) tapo švyturiu. Kelyje, o tiksliau – pusnynuose, juos žudė šaltis ir alkis; bet ugnis ir liepsnos ne mažiau siejo mirtį kaip ir ledinės naktys. Tuos, kurie naktį palikdavo laužą be priežiūros, „ryte dažniausiai rasdavo negyvus“.Jų lavonus, prišalusius prie žemės, apkraustydavo atėjusieji čia vėliau, jie susėsdavo ant jų prie laužo, vėl susikurdavo iš suskaldytų jų vežimų liekanų. Kai kurie, nusikapstę prie laužo, geisdami šilumoskišdavo kojas tiesiog į žarijas ir nusibaigdavo, pusiau suskrudę, pusiau mirtinai sušalę.“ Nematomas užpustytas Vilniaus vieškelis „priminė mūšio lauką su tysančiais lavonais“… „kadangi beveik visą laiką snigo, vaizdas, kurį regėjome prieš savo akis, neatrodė toks niūrus, koks buvo iš tikrųjų. Žmogus, pasirodo, gali priprasti prie tokių bjaurybių. Mūsų jausmai atbuko, ilgainiui tapome negailestingi. Vyrai buvo nejautrūs net patys sau, ką jau kalbėti apie kitus. Gyvuosius apniko klejonės ir abejingumas. … Visiems be išimties buvo sutrikę protiniai gebėjimai. Kariai tai vadino „Maskvos nuosmurgiu“. Per Bereziną persikėlė 60 tūkstančių žmonių, o vėliau prie jų prisidėjo 20 tūkstančių naujokų. Iš šių 80 tūkstančių didesnė dalis žuvo ir dauguma per paskutines keturias dienas, tarp Molodečno ir Vilniaus!“ Briedis L. Vilnius savas ir svetimas, Baltos lankos, 2012, p. 126.H.A. Vossler. Op. cit. P. 239.
Perskaitę ir išsianalizavę šaltinį, raskite paveikslėlį, kuris atitinka šaltinyje aprašomus įvykius:
„Po …. vykusio mūšio prie Berezinos upės pralaimėjimo sušalusi, demoralizuota prancūzų armija traukėsi Vilniaus link… Išbadėję, pervargę ir sušalę Napoleono armijos kariai atsitraukdami gruodžio 8–9 dienomis pasiekė Vilnių. Daugybė prancūzų mirė nuo šalčio ir bado.“ Išrinktiems, tarp jų gausybei dezertyrų (karys savavališkai palikęs karinę tarnybą.), Vilna (Vilnius) tapo švyturiu. Kelyje, o tiksliau – pusnynuose, juos žudė šaltis ir alkis; bet ugnis ir liepsnos ne mažiau siejo mirtį kaip ir ledinės naktys. Tuos, kurie naktį palikdavo laužą be priežiūros, „ryte dažniausiai rasdavo negyvus“.Jų lavonus, prišalusius prie žemės, apkraustydavo atėjusieji čia vėliau, jie susėsdavo ant jų prie laužo, vėl susikurdavo iš suskaldytų jų vežimų liekanų. Kai kurie, nusikapstę prie laužo, geisdami šilumos, kišdavo kojas tiesiog į žarijas ir nusibaigdavo, pusiau suskrudę, pusiau mirtinai sušalę.“ Nematomas užpustytas Vilniaus vieškelis „priminė mūšio lauką su tysančiais lavonais“… „kadangi beveik visą laiką snigo, vaizdas, kurį regėjome prieš savo akis, neatrodė toks niūrus, koks buvo iš tikrųjų. Žmogus, pasirodo, gali priprasti prie tokių bjaurybių. Mūsų jausmai atbuko, ilgainiui tapome negailestingi. Vyrai buvo nejautrūs net patys sau, ką jau kalbėti apie kitus. Gyvuosius apniko klejonės ir abejingumas. … Visiems be išimties buvo sutrikę protiniai gebėjimai. Kariai tai vadino „Maskvos nuosmurgiu“. Per Bereziną persikėlė 60 tūkstančių žmonių, o vėliau prie jų prisidėjo 20 tūkstančių naujokų. Iš šių 80 tūkstančių didesnė dalis žuvo ir dauguma per paskutines keturias dienas tarp Molodečno ir Vilniaus!“ Briedis L. Vilnius savas ir svetimas, Baltos lankos, 2012: 126; H.A. Vossler. Op. cit. 239 p.
Dar kartą perskaitykite šaltinį ir atpažinkite, kuris asmuo minimas šaltinyje.
Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai buvo pavesta organizuoti nacionalinę gvardiją miestuose, žandarmeriją apskrityse ir vietinę reguliariąją kariuomenę, turėjusią papildyti Prancūzijos armiją. Liepos pradžioje buvo sudaryti 5 pėstininkų ir 4 kavalerijos (ulonų) pulkai, vėliau dar 6 pėsčiųjų šaulių batalionai. Jiems duoti numeriai pagal Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės pulkų numerius: Lietuvos pėstininkų pulkų numeriai buvo nuo 18 iki 22, o kavalerijos – nuo 17 iki 20. Surinkta apie 20 tūkstančių karių. Pėstininkų pulkininkais Napoleonas paskyrė Aleksandrą Chodkevičių, Konstantiną Tyzenhauzą, Adomą Bišpingą, Karolį Pšezdzeckį, Stanislovą Čapskį. Kavalerijos pulkininkai buvo Mykolas Tiškevičius, Juozapas Vavžeckis, Konstantinas Rajeckis, Ksaveras Obuchovičius, Antanas Gelgaudas. 1812 m. liepos 5 d. Napoleono įsakymu įkurtas Lietuvos bajorų 3-iasis švoležerų (rezervinis-pagalbinis) pulkas, kuriam vadovavo Jonas Kanopka. Tai buvo reprezentacinis pulkas, kuriame tarnauti buvo garbės reikalas. Į šį pulką stojo ir Vilniaus universiteto studentai. Lietuviški pulkai tiesiogiai priklausė prancūzų vadovybei, turėjo savo uniformą su Vyčiu.
