Blog Archives

K. Griniaus valdymo laikotarpis nors ir laikomas demokratiškiausiu I Lietuvos Respublikos periodu, tačiau jis sumenkino Lietuvos valstybės prestižą piliečių akyse. Prezidentas K. Grinius ir jo bendražygiai buvo politiniai idealistai – demokratines vertybes jie kėlė aukščiau už politinės tikrovės diktuojamus iššūkius. Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų reformos piktino patriotiškai nusiteikusius karininkus ir A. Smetonos va­dovaujamą tautininkų sąjungą. Prie pastarųjų šliejosi ir krikdemai nepatenkinti antikleri­kalinėmis valdžios priemonėmis. Lietuvoje ėmė bręsti perversmas.

1926 m. gruodžio 17 d. naktį kariuomenė užgrobė valdžią. Nors Kaune sklido gandai apie rengiamą perversmą, niekas nieko nedarė, kad užkirstų jam kelią – visi rengėsi švęsti Prezi­dento K. Griniaus šešiasdešimtmetį.

Tikrieji perversmo motyvai aiškūs tik įvertinus jį įvykdžiusių politinių jė­gų ir jų lyderių siekius:

• perversmą įvykdę karininkai P. Plechavičius, K. Ladyga, A. Mačiuika buvo nepatenkinti pertvarkymais kariuomenėje ir aktyvesniu politiniu visuomenės gyvenimu, kurį vertino kaip anarchiją;
• perversmui pritarė patriotinės studentų organizacijos ateitininkai ir neolituanai;
• tautininkų sąjungos lyderiai A. Smetona ir A. Voldemaras skeptiškai vertino demokratiją, manė, kad demokratija skaldo lietuvių tautą ir ardo valstybės pamatus;
• tautininkų sąjunga ir ypač A. Smetona buvo nusipelnę atkuriant Lietuvos valstybę, bet nepajėgė varžytis su krikdemų ir valstiečių liaudininkų partijomis;
• užgniaužti demokratiją skatino ir kitų valstybių – Italijos, Portugalijos, Lenkijos – patirtis, diegusi mintį, kad autoritarinis valdžios pobūdis geriau sutelkia visuomenę iškilusiems iš­šūkiams spręsti.

Gruodžio 17 d. perversmas privertė Lietuvos visuomenę laikyti diktatūros egzaminą. Ketu­riolika metų trukęs A. Smetonos autoritarinis režimas dažnai vadinamas „aksomine dikta­tūra“. Šis Lietuvos istorijos laikotarpis žmonių savimonėje išliko kaip „aukso amžius“ ir tapa­tinamas su pačia nepriklausomybės idėja.

Ateizmas (gr. atheon – bedievystė) – pažiūros, neigiančios dievų buvimą, atmetančios tikėjimą ir religiją, atsirado Apšvietos laikais ir būdingos totalitariniams komunistiniams režimams.

Enciklopedija (gr. enkyklopaideia, iš enkyklios – visuotinis ir auklėjimas) – XVIII a. pab. prancūzų švietėjų daugiatomis (35 t.) leidinys „Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“, kurio sumanytojas buvo D. Didro, o straipsnius rašė garsiausi švietėjai: K. Helvecijus, Ž. Ž. Ruso, Volteras.

Klasicizmas (lot. classicus – pavyzdinis) – XVII–XIX a. pr. Europos ir Šiaurės Amerikos meno ir literatūros kryptis, architektūros stilius, besiremiantis Antikos ir renesanso pavyzdžiais, kartais juos mėgdžiojantis.

Masonai arba frankmasonai (pranc. franc – laisvas ir maçons – mūrininkai) – slapta visuomeninė organizacija, kėlusi sau tikslą kelti dorovę, vienyti žmones broliškos meilės, lygybės, savitarpio pagalbos pagrindais, kad būtų sukurta teisinga visuomenė.

Voliuntarizmas (lot. voluntarius – savanoris, savavalis) – politika, kai sprendimus priimantis asmuo vadovaujasi tik savo įgeidžiais ir neribota valdžia.

Lietuvoje

• A. Tyzenhauzas tapo baleto meno pradininku Lietuvoje.
• Polonezai išgarsino kompozitorių Mykolą Kleopą Oginskį. Jis laikomas garsiausiu pasaulyje muziku, kilusiu iš Lietuvos.
• Atgijo ir baroko laikotarpiu nusmukusi lietuvių raštija. Apšvieta skatino domėtis liaudies kūryba. Lietuvių literatūra susilaukė savo pirmojo klasiko – Kristijono Donelaičio.
• Žymiausias klasicizmo architektūros atstovas buvo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Kupiškio apylinkių baudžiauninkas Edukacinės komisijos pirmininko vysk. I. Masalskio globojamas baigė mokslus Italijoje ir pastatė daug garsių Vilniaus statinių: arkikatedrą, rotušę, Verkių rūmus.
• Tapytojas Pranciškus Smuglevičius universitete įkūrė tapybos katedrą, pats daug metų joje dirbo. Tai padėjo pagrindus lietuviškai meno mokyklai.

Apšvietos ideologija keitė nusistovėjusį požiūrį į žmogaus vietą visuomenėje:

• Imta rūpinti liaudies švietimu. 1773 m. popiežius panaikino jėzuitų ordiną, švietimas perėjo valstybės žinion.
• Bažnyčios mokymą imta laikyti pažangos stabdžiu, ji ėmė prarasti turėtą autoritetą, religinė tolerancija suteikė galimybę žydams integruotis į visuomenę.
• Plintant raštingumui, Apšvietos idėjos darė poveikį žemesniems gyventojų sluoksniams, todėl dažnai bažnyčia ir valdžia jas vertino kaip revoliucines.
• Ašvietos laikais išaugo visuomenės aktyvumas. Buvo madinga domėtis mokslu ir politika, kolekcionuoti egzotiškus daiktus, burtis į draugijas.
• Apšvieta, išaukštinusi žmogaus protą ir skatinusi pažangą, darė didelį poveikį gamtos ir tiksliesiems mokslams. Jie buvo įtraukti į universitetų ugdymo programas. XVII–XVIII a. buvo padaryta ir daug mokslo atradimų: Izaokas Niutonas, Bendžiaminas Franklinas, Gei Liusakas.
• Reikšmingas Apšvietos laimėjimas buvo prancūzų švietėjų sumanytas leidinys – „Enciklopedija“. Šiam projektui vadovavo Deni Didro, o straipsnius rašė žymiausi mokslininkai ir filosofai. Per dvidešimt metų buvo išleisti 35 didžiuliai tomai. „Enciklopedija“ tapo skaitomiausiu XVIII a. leidiniu, tačiau dėl Katalikų bažnyčios ir absoliutinės monarchijos kritikos popiežius ir daugelis valdovų ją draudė.
• Draugijos, ypač masonai, pakeitė žmonių sąmonę. „Senoji tvarka“ arba „senasis režimas“ jau neatrodo amžini ir nekintami. Apšvieta, išjudinusi žmonių protus, parengė sąlygas revoliucijoms. Prancūzijos XVIII a. pab. ir XIX a. revoliucijos buvo tiesioginis šio sąjūdžio padarinys.
• XVII–XVIII a. mokslo pasiekimai ir technikos laimėjimai ėmė tarnauti ekonominei visuomenės pažangai. Samprata, kad žmogus gali pažinti ir keisti ne tik visuomenę, bet ir gamtą, sukūrė išsivysčiusių šalių gyventojų gerovę.
• Neigiamas švietėjų požiūris į Bažnyčią ir religiją skatino ateizmą ir papročių laisvę. Komunizmo kaip tobulos visuomenės kūrimas gali būti siejamas su Apšvietos siekiu sukurti geresnę visuomenę.

Lietuvoje

1773 m. popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną, jų mokyklas LDK savo žinion perėmė pasaulietinė valstybės įstaiga – Edukacinė komisija – pirmoji Švietimo ministerija Europoje.

• Edukacinė komisija pertvarkė mokyklų tinklą ir ugdymo programas – atsirado gamtos ir tiksliųjų mokslų.
• Visos LDK mokyklos turėjo vadovautis komisijos patvirtintomis programomis.
• Lotynų kalbą pakeitė lenkų.
• Lietuvių kalbai Edukacinė komisija neskyrė dėmesio, ji palikta valstiečių vaikams, kuriems buvo įvestas privalomas pradžios mokslas.
• Kolegijose buvo dėstomos vokiečių ir prancūzų kalbos.
• Mokyklų tinklui vadovavo Vilniaus universitetas, pervadintas Vyriausiąja LDK mokykla.

Apšvieta, kitaip Šviečiamasis amžius, Proto amžius, Švietimo epocha – intelektualinis XVII–XVIII a. Europos ir Š. Amerikos sąjūdis, siekęs per švietimą ir mokslą sukurti teisingesnę visuomenę.

Apšvieta reiškėsi per antifeodalinių ir demokratinių idėjų sklaidą ir reformas. Kultūroje įsigali klasicizmas.

Barokas [it. barocco – keistas, įmantrus] – XVII–XVIII a. pirmos pusės Europos ir Lot. Amerikos šalių meno kryptis; šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Barokui būdinga didingumas, prabanga, puošybos elementų gausa. LDK teritorijoje ėmė rastis jau XVI a. pab. ir vyravo iki XVIII a. II p.

Sarmatizmas – Lenkijos ir Lietuvos bajorų ideologija, akcentavusi bajoriškąsias laisves, kurių neturėjo Vakarų bajorija, bajorai rengėsi žiponais, sujuosiamais diržais, viršutiniu rūbu delija su kailiniu pamušalu, plačiomis kelnėmis, auliniais batais iki kelių ir vietoj vakaruose įprastų špagų nešioję kardus. Sarmatiškai vyrų išvaizdai būdinga plikai ar beveik plikai skusta galva ir ilgi ūsai.

Dėl baudžiavos ir polonizacijos LDK buvo tarsi dvi kultūros. Valstietija saugojo senąsias tradicijas, tačiau barokas darė įtaką ir liaudies kūrybai. Tai atsispindi drožyboje, kryždirbystėje. Kaimo kultūra ir gyvenimo būdas keitėsi pamažu.

Dėl gana skurdaus gyvenimo vyravo nuolankumas ir dievobaimingumas. XVII a. retas valstiečio ūkis turėjo valaką dirbamos žemės. Dėl karų ir maro kaimai ištuštėjo, pvz., 1658 m. Jurbarko seniūnijoje suskaičiuota per 500 tuščių kiemų. Ariamos žemės dirvonavo.

Dalis Lietuvos kaimų po Valakų reformos buvo pertvarkyti į gatvinius.

Smunkant ekonominei padėčiai, kaime plito girtuoklystė, nes bajorai vertė pirkti degtinę iš dvarui priklausančių karčiamų. „Tvano“ metu labai nukentėjo Lietuvos kaimai.

Buitis buvo gana skurdi. Kaimo žmonės gyveno po vienu stogu su gyvuliais, bet skirtingose patalpose.

Trobos buvo dūminės, be kamino. Vyravo natūrinis ūkis, dauguma įrankių buvo pačių žemdirbių pasigaminti iš medžio, tik metalo dirbinius įsigydavo iš kaimo kalvio.

Laikyta nemažai karvių, darbinių jaučių ir arklių, kiaulių, avių ir ožkų. Vyrai dirb­davo lauko darbus, gaminosi įrankius ir padargus. Nors po Valakų reformos buvo įdiegta trilaukė sėjomaina, žemdirbystė buvo gana primityvi.

Lažas, kartais siekdavęs 4 ar 5 dienas per savaitę, neskatino valstiečių kelti darbo našumą. Ūkyje gyveno dvi ar trys kartos (tarnyba), kad netrūktų darbo rankų savame ūkyje ir pajėgų lažui atlikti. Valstiečiai maitinosi labai paprastai, nors mėsos valgė gana daug.

II Lietuvos Statutas žydus priskyrė miesto gyventojams, leido miestuose ir miesteliuose steigti bendruomenes (kahalus) ir statytis maldos namus – sinagogas. Žydams Lietuvoje suteikiamas prekeivio, karčmininko ar pinigų skolintojo vaidmuo. LDK visuomenėje į žydus žiūrima toleranciškai.

Po Valakų reformos Lietuvoje įsigalėjo stambioji žemėvalda. Didikai supirkinėjo nusigyvenusių bajorų dvarus. Radviloms XVII a. priklausė du trečdaliai Naugarduko pavieto žemės. Be nuosavos žemės jie dar valdydavo iki gyvos galvos skirtas valstybines žemes. Bajorija iš karių luomo virto ūkininkais, nuo karo tarnybos atsipirkdavo mokesčiais ir siunčiamais algininkais.

Lietuvos didikai gyveno ne prasčiau negu Vakarų Europoje. Apie tai byloja, pvz., Radvilų rezidencija Nesvyžiuje arba Biržų pilis, taip pat Sluškų ir Sapiegų rūmai Vilniuje, Pacų – Jiezne. Rūmams buvo būdingas puošnus interjeras, brangūs audiniai ir metalai dekorui bei baldams.

Formavosi parkų kultūra. Kai kurie didikai perstatinėjo senus renesansinius pastatus. Dėl neramių laikų rūmai įgijo gynybinių bruožų – storos sienos, bokštai. Dvaruose vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Čia klestėjo baroko kultūra. Literatūra, muzika, šokiai buvo mėgstamas bajorų laisvalaikio užsiėmimas. Laikrodis ir lova tapo dvarų kasdienybės dalimi. Bajorija buvo raštinga – rašė dienoraščius, atsiminimus. Labai išplito kortavimas.

Rūmuose vykdavo iškilmingi priėmimai, prabangios puotos, šokiai, vaidinimai. Didikai rūmuose laikydavo muzikantus, steigė teatro trupes. Jie kaupė knygas, meno kūrinius, karo trofėjus, tolimų kraštų egzotiškus daiktus, didžiavosi paveikslų galerijomis. Bajorija rengdavo prašmatnias puotas, kurios trukdavo kelias dienas. Svetingumas, kad ir perdėtas, buvo laikomas dorybe, o taupumą prilygindavo godumui ir smerkė. Vyresnės kartos bajorija nepalankiai žiūrėjo į besiskverbiančias Vakarų Europos madas, nepritarė naujiems apdarams, šokiams, etiketui.

Dvarai nukentėjo per karus su švedais ir rusais. Buvo išvežta daug meno kūrinių, baldų. Nemažai dvarų sudegė, buvo sugriauti.