Po 1806–1807 m. karo Napoleonas I pasiekė Rusijos imperijos sienas. Rusija ir Prancūzija 1807 m. pasirašė Tilžės aktą. Napoleono I sprendimu, Varšuvos kunigaikštystės sudėtyje atsidūrė Lietuvos Užnemunė (Suvalkija), kuri po 1795 m. trečiojo ATR padalinimo priklausė Prūsijai. Užnemunėje, kaip ir Prancūzijoje, buvo įvesti Prancūzijos įstatymai. Pagal Napoleono kodeksą visi gyventojai prieš įstatymą buvo lygūs, buvo panaikinta baudžiava, įvestas Grigaliaus kalendorius. Valstiečiai tapo laisvi, nepriklausomi, tačiau neteko žemės. Dvarininkai ir toliau turėjo teisę būti smulkių bylų teisėjais, gaudavo valsčių viršaičių pareigas.
Baudžiava
Asmeninė valstiečio priklausomybė nuo dvarininko, kuris galėjo naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu. Valstietis negalėjo keisti šeimininko, keltis gyventi į miestą.
Grigaliaus kalendorius
Saulės kalendorius, besiremiantis Žemės apsisukimo apie Saulę reguliarumu. Pirmą kartą įvestas popiežiaus Grigaliaus XIII nurodymu 1582 m.
Prancūzijos revoliucija, Napoleono pergalės Europoje teikė vilčių Lietuvos bajorijai susigrąžinti nepriklausomybę. Su Napoleono pralaimėjimu Rusijos kare, žlugo laisvės viltys. Niekas negalėjo net pagalvoti, kokias nelaimes, nepriteklių sukels karas.
Kongresas Vienoje po Napoleono I „Šimto dienų“ valdymo paskatino sąjungininkus greičiau spręsti teritorinius klausimus.
Sąjungininkai nusprendė, kad Šventoji Romos imperija, kurią 1806 m. panaikino Napoleonas I, nebus atkurta. Reino sąjungos ir buvusios Šventosios Romos imperijos teritorijoje atsirado Vokietijos sąjunga. Ją sudarė 34 vokiečių valstybės ir 4 laisvieji miestai.
Lombardija ir Venecija po Vienos kongreso atiteko Austrijai.
Rusija gavo didžiąją Varšuvos kunigaikštystės dalį, kuri vėliau pavadinta Lenkijos karalyste. Lenkijos karalystei buvo suteikta autonomija.
Autonomija
Valstybės teritorijos dalies savivaldos teisė turėti savo parlamentą, vyriausybę, valstybinę kalbą, įstatymus, teismus ir kitas valdžios įstaigas, kurie yra pavaldūs centrinei valstybės valdžiai.
Vienos kongresas suteikė teisę Rusijai valdyti Besarabiją.
Po Vienos kongreso Rusijai atiteko Suomija.
Vienos kongresas Prūsijai priskyrė Saksonijos žemes, kurios buvo išsivysčiusios ekonomiškai.
Vienos kongreso nutarimu Prūsijai atiteko Vakarinės Varšuvos kunigaikštystės teritorijos.
Didžiajai Britanijai atiteko Maltos sala Viduržemio jūroje. Ji strategiškai labai svarbi ir patogi, suteikia galimybę kontroliuoti judėjimą Viduržemio jūra.
Švedija karų laikotarpiu dalyvavo koalicijose prieš Napoleoną, todėl jai buvo perduota Norvegija, kuri anksčiau priklausė Danijai, Napoleono sąjungininkei.
Vienos kongreso nutarimu prie Olandijos buvo prijungta Belgija. Ji pavadinta Jungtine Nyderlandų karalyste.
Po Vienos kongreso atkurta monarchija.
Šveicarija po Napoleono karų ir Vienos kongreso pritarimu atgavo nepriklausomybę.
Po pergalės Leipcigo mūšyje 1814 m. pradžioje sąjungininkai įžengė į Prancūziją ir užėmė Paryžių. Napoleonas atsisakė sosto, o Burbonai sugrąžinti į valdžią. Naujuoju valdovu tapo Liudviko XVI brolis Liudvikas XVIII. Napoleonas iki gyvos galvos buvo ištremtas į Elbos salą Tirėnų jūroje. Jam buvo paliktas 1 karių batalionas.
Iš Napoleono I buvo šaipomasi. Tačiau, būdamas Elbos saloje, Napoleonas I atidžiai stebėjo politinius įvykius. Burbonų politika kėlė visuomenės nepasitenkinimą. 1815 m. kovo 1 d. Napoleonas I pabėgo iš Elbos su 1100 karių. Gyventojai džiaugsmingai sutiko Napoleono I grįžimą.
Napoleono I sugrįžimas nutraukė nesutarimus tarp sąjungininkų. Jie ėmė ruoštis naujiems susidūrimams su Napoleonu I. Netrukus buvo suformuota Septintoji koalicija, į kurią įėjo Didžioji Britanija, Belgija, Prūsija, Austrija ir Rusija. 1815 m. birželio 18 d. anglų ir prancūzų kariuomenė susidūrė prie Vaterlo. Mūšį Napoleonas I pralaimėjo.
Po Vaterlo kautynių buvo pasirašyta sutartis su Prancūzija, pagal kurią:
Jos teritorija buvo gražinta į 1789 m. ikirevoliucines sienas.
Ji turėjo sumokėti 700 mln. aukso frankų kontribucijos. Pareikalauta atiduoti karo laivyną.
Prancūzijoje grąžinta Burbonų dinastija – Liudvikas XVIII.
Prancūzijos vyriausybės veiklą pradėjo kontroliuoti valstybių nugalėtojų atstovai.
Napoleonas buvo ištremtas į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne.
1814–1815 m. Vienoje įvyko kongresas, kurio metu karo su Napoleono nugalėtojos siekė atkurti Europoje sienas ir buvusią tvarką iki Didžiosios Prancūzų revoliucijos, naujai perdalinti Europą ir gražinti senąsias valdovų dinastijas.
1814–1815 m. į Vieną atvyko 216 Europos valstybių vadovų, iš kurių du imperatoriai, keturi karaliai ir garsūs politikai. Kiekvieną dieną kongreso svečiams buvo rengiami pokyliai, medžioklės ir kitos pramogos, todėl kongresas buvo pramintas „Šokančiu kongresu“. Kongrese lemiamą vaidmenį turėjo Didžioji Britanija, Prūsija, Rusija ir Austrija. Kiekviena valstybė turėjo savo interesų kongrese – Rusija siekė Varšuvos kunigaikštystės, austrai – teritorijų Šiaurės Italijoje, Prūsija – Saksonijos, anglai tikėjosi pusiausvyros Europoje. Tarp valstybių išryškėjo prieštaravimai, ypač tarp Prūsijos ir Austrijos, kurios siekė dominuoti vokiečių žemėse.
Artūras Velingtonas (Anglija)
Joaquimas Lobo da Silveira (Portugalija)
Antonio Saldanha da Gama (Portugalija)
Karlas Lovenhielmas (Švedija)
Žanas Luisas Paulas Francua (Prancūzija)
Klemensas Vencelis Lotaras fon Meternichas (Austrija)
Andrė Dupinas (Prancūzija)
Karlas Neselrodas (Rusija)
Pedro de Sousa Holsteinas (Portugalija)
Robertas Stevartas (Anglija)
Emmerichas Josefas (Prancūzija)
Ignas Heinrichas von Vesenbergas (Reino konfederacija)
Po Napoleono nesėkmės Rusijoje Didžioji Britanija, Rusija, Prūsija, Švedija ir keletas vokiečių valstybių sudarė naują – Šeštąją koaliciją kovai su Prancūzija.
1813 m. spalio 16–19 d. ties Leipcigu (Tautų mūšis) susitiko Napoleono ir jungtinė Šeštosios koalicijos kariuomenė. Tai vienas iš didžiausių Naujųjų laikų mūšių. Po pralaimėjimo Rusijoje Napoleonas nesutiko pasirašyti taikos sutarties, pagal kurią turėtų grąžinti visas užkariautas teritorijas. Mūšyje prie Leipcigo Didžioji Britanija, Austrija, Prūsija, Rusija ir Švedija sutriuškino Napoleono kariuomenę.
Rusija nesilaikė kontinentinės blokados, todėl Napoleonas 1812 m. organizavo žygį į Rusiją. 1812 m. birželio 24 d. jis persikėlė per Nemuną ir nesulaukdamas stipresnio pasipriešinimo pasiekė Maskvą. Lemtingas prancūzų ir rusų kariuomenės susidūrimas įvyko 1812 m. rugsėjo 7 d. prie Borodino. Nors mūšį laimėjo prancūzai, tačiau karą Napoleonas pralaimėjo. Tai buvo didžiausias ir daugiausiai gyvybių nusinešęs mūšis per visą 1812 m. prancūzų invazijos į Rusiją laikotarpį. Jis ir nulėmė Napoleono likimą.
1809 m. Austrija ir Didžioji Britanija sudarė Penktąją koaliciją.
Didžioji Britanija ir Austrija atnaujino karo veiksmus su Napoleonu. Per šį karą britai užėmė daugelį Prancūzijos kolonijų. Žemyne jie surengė ekspediciją tikėdamiesi, kad prie jos prisidės Austrijos pajėgos, tačiau planas baigėsi katastrofa. 1809 m. liepos 5–6 d. prie Vagramo susirėmimas tarp Prancūzijos imperijos ir Austrijos imperijos pasibaigė Austrijos kariuomenės sutriuškinimu.
Portugalija nesilaikė kontinentinės blokados ir Napoleonas kartu su Ispanija užpuolė Portugaliją. Tuo pasipiktino Ispanijos gyventojai. Jie maištavo. Partizaninis karas Ispanijoje su Napoleonu vadinamas gerilija. Jis tęsėsi ketverius metus, nusinešė nemažai gyvybių.
1807 m. prie Ylavos įvyko susirėmimas tarp Napoleono vadovaujamos Prancūzijos ir Rusijos imperijos kariuomenių ir nedidelių Prūsijos kariuomenės dalinių. Mūšį Rusija pralaimėjo ir atsitraukė.
1807 m. Tilžėje tarp Napoleono I ir Rusijos caro Aleksandro I pasirašyta taika, pagal kurią Rusija prisidėjo prie kontinentinės blokados.
