Blog Archives

Praėjus keliems mėnesiams po Trečiosios koalicijos žlugimo, prieš Prancūziją buvo suformuota Ketvirtoji koalicija, kurią sudarė Prūsija, Rusija, Saksonija, Švedija ir Didžioji Britanija.

Napoleonas nematė kitos išeities kaip kariauti su Prūsija ir išardyti naują koaliciją. Lemtingas susidūrimas įvyko prie Jenos 1806 m. tarp Prancūzijos ir Prūsijos pajėgų. Prancūzų kariuomenė laimėjo mūšį ir tą pačią dieną prie Aueršteto mūšis galutinai palaužė Prūsijos kariuomenės pasipriešinimą. Prūsija buvo priversta paklusti Napoleonui I. Užimtose teritorijose Napoleonas kūrė naujus politinius darinius, juos valdyti paskirdavo savo gimiminaičius. 16 vokiečių žemių teritorijoje, kurios anksčiau priklausė Šventajai Romos imperijai, jis įkūrė Reino sąjungą. Po šio įvykio Šventosios Romos imperatorius Pranciškus II paskelbė imperijos paleidimą.

Napoleonas I turėjo stipriausią kariuomenę, tačiau jo burinis laivynas negalėjo konkuruoti su anglų gariniu laivynu. Napoleonas 1806 m. priėmė sprendimą izoliuoti ir atskirti Didžiąją Britaniją nuo žemyno ir įvedė kontinentinę blokadą.

Napoleonas I po Prūsijos sutriuškinimo lenkiškose teritorijose, kurios po III-ojo ATR padalinimo priklausė Austrijai, Rusijai ir Prūsijai, įkūrė priklausomą nuo Prancūzijos naują politinį darinį – Varšuvos kunigaikštystę. Likusi be sąjungininkų, Rusija tam neprieštaravo.

Didžioji Britanija aktyviai dalyvavo sukuriant Trečią koaliciją prieš Napoleoną I. Į ją be Britanijos įėjo Rusija, Austrija ir Švedija.

Prancūzija siekė sutriuškinti pagrindinę savo konkurentę – Didžiąją Britaniją. Ši šalis turėjo galingiausią ir moderniausią laivyną, bet Napoleonas I ryžosi susikauti su ja jūroje ir taip pabaigti konkurencinę kovą. Anglai į pagalbą pasikvietė Ispanijos laivyną. Vadovaujami anglų admirolo H. Nelsono, 1805 spalio 21 d. prie Trafalgaro sutriuškino Napoleono laivyną.

Pralaimėjimas prie Trafalgaro paskatino Trečiosios koalicijos atstovus organizuoti karinę kampaniją sausumoje. Sąjungininkai klydo, nes Napoleonas I mūšyje prie Austerlico 1805 m. gruodžio 2 d. (dabartinis Slavkovas prie Brno, Čekija) visiškai sutriuškino austrų ir rusų kariuomenę. Tai viena didžiausių Napoleono I pergalių. Šio mūšio metu austrai ir rusai neteko 16 000 žmonių (užmuštų ar sužeistų), 20 000 paimta į nelaisvę, tą patį mėnesį pagal pasirašytą taiką Austrija pasitraukė iš karo, o Rusijos kariuomenė atsitraukė į Lenkiją. Pergalė suardė Trečiąją koaliciją.

Po Austrijos kariuomenės sutriuškinimo Šiaurės Italijoje, D. Britanija neteko savo sąjungininkų, todėl su Prancūzija sutiko pasirašyti laikiną Amjeno taikos sutartį. Pagal šią sutartį Didžioji Britanija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Anglija ir Prancūzija taip pasidalino pasaulį.

Svarbiausiu Napoleono priešininku šiuo laikotarpiu buvo Austrija, nes ji valdė Šiaurės Italijos teritorijas ir pagal Antrosios koalicijos planą ruošėsi pulti Prancūziją. 1800 m. birželio 2 d. Prancūzijos armija netikėtai austrams, perėjusi per Alpes ir atsidūrusi austrų užnugaryje, užėmė Milaną, o birželio 14 d. sutriuškino didesnę Austrijos kariuomenę Marengo mūšyje. Kita Napoleono I armija, sutriuškinusi prie Sienos Sicilijos karalystės kariuomenę, užėmė Neapolį. Taip buvo sužlugdyti Antrosios koalicijos planai.

1798 m. prancūzų kariuomenė užėmė Šveicariją ir panaikino jos neutralitetą.

Siekdama apriboti Didžiosios Britanijos įtaką Europoje, Direktorija 1798 m. organizavo žygį į Egiptą. Egipto užėmimas leistų Prancūzijai atskirti Britaniją nuo jos kolonijų Rytuose, ypač nuo Indijos. Karinei kampanijai vadovauti buvo paskirtas Napoleonas I.

Savo kariams prie piramidžių Napoleonas I pasakė:
„Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“.
Prancūzai sėkmingai išsilaipino Aleksandrijoje, nugalėjo vietinius mameliukų dalinius, įžengė į Kairą. Anglų generolas H. Nelsonas su savo laivynu nugali prancūzus prie Abukryko. Napoleonui pavyko sėkmingai su savo kariuomenės likučiais grįžti į Prancūziją. Egipto kampanijos metu prancūzai iš Egipto parsivežė daug autentiškų Egipto kultūros paminklų, vienas iš jų buvo Rozetės akmuo, kuris padėjo iššifruoti Egipto hieroglifus.

Didžioji Britanija viena kovoti su Napoleonu I buvo nepajėgi, todėl organizuoja Antrąją koaliciją (pirmoji kolalicija buvo organizuota Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu) prieš Napoleoną, prie jos prisijungė Austrija ir Prūsija.

1799 m. grįžęs iš Egipto Napoleonas surengia perversmą ir užėmęs valdžią, įtvirtina Konsulatą.

Prancūzija kariavo su Europos valstybėmis nuo revoliucijos laikų. Napoleonas I savo valdymo pradžioje 1801–1802 m. sugebėjo susitarti su Austrija ir Dižiąja Britanija ir pasirašyti taikos sutartis. Jos buvo laikinos. Napoleonui I sėkėsi kovoti sausumoje. Jis nukariavo beveik visą Europą, tačiau kova su Didžiąja Britanija tapo pagrindine Prancūzijos problema. Didžioji Britanija turėjo patį moderniausią laivyną, valdė daug kolonijų, organizavo prieš Prancūziją koalicijas. Napoleono bandymai nugalėti Didžiąją Britaniją buvo nesėkmingi (Trafalgaro 1805 m. mūšis). Kova tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vadinama „Liūto ir banginio kova“. Liūtas – tai Napoleonas (Prancūzija), turėjęs stiprią sausumo kariuomenę, o banginis – Didžioji Britanija, turėjusi stipriausią pasaulyje karo laivyną. Nuolatinė Britanijos ir kitų valstybių koalicijų prieš Prancūziją grėsmė vertė Napoleoną kariauti.

Revoliucijos metu dėl neramumų, politinių persekiojimų didėjo emigracija. Napoleonas priėmė amnestijos įstatymą, kuris leido revoliucijos metu persekiotiems politiniams priešams grįžti į Prancūziją.

Katalikų bažnyčios atstovai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu buvo persekiojami. Nesutarimai su Romos popežiumi neigiamai atsiliepė tarptautiniams Prancūzijos santykiams. Tokią padėtį 1801 m. Napoleonas I pakeitė, kai pasirašė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII.

1804 m. konsulatas pakeistas į paveldimąją monarchiją. Napoleonas visiškai centralizavo valdžią ir buvo karūnuotas imperatoriumi.

Siekiant užtikrinti valstybėje saugumą ir tvarką, 1804 m. išleistas Napoleono kodeksas. Tai pirmasis teisinių aktų rinkinys. Kodekso įvedimas užtikrino kapitalistinių santykių vystymąsi.

Valdžios centralizavimas. Teismuose atsisakyta prisiekusiųjų tarėjų. Visi teismo organai tapo priklausomi nuo centrinės valdžios.

Napoleono iniciatyva įvyko švietimo reforma.

Panaikinti renkami departamentai, siekiant centralizuoti valdžią įsteigtos prefektūros.

Apribota spaudos laisvė, įvesta leidinių cenzūra.

Visi teismo organai tapo priklausomi nuo centrinės valdžios.

Napoleonas žinojo, kad nauja valdymo tvarka šalyje kels nepasitenkinimą Europos šalių monarchams, o ypač Britanijai. Viena kovoti su Prancūzija ji buvo nepajėgi, todėl kartu su Didžiosiomis Europos valstybėmis jungėsi į koalicijas. Napoleonas suprato, kad jam reikės kariauti, todėl ėmėsi politinių ir ekonominių reformų, kurios padėjo sustiprinti Prancūziją.

1. Matų sistemos sureguliavimas

Napoleonas padarė daug reformų, tačiau metrinės matų sistemos suvienodinimas yra viena iš pagrindinių. Nauja matų sistema pradėta naudoti matuojant laukus, skysčių talpą – gramais ir kilogramais, atstumus – metrais. Naująją metrinę matų sistemą Napoleonas I įvedė visose užkariautose teritorijose.

2. Įkurtas Prancūzijos bankas

Napoleonas 1801 m. įkūrė Prancūzijos banką. Stabili valiuta sudarė prielaidas ekonomikos augimui.

3. Stabilizuota finansinė padėtis šalyje

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu šalyje prasidėjo suirutė. Pinigų vertė krito. Maisto ir kitų prekių kainos sparčiai augo. Ekonomikos padėčiai stabilizuoti reikėjo radikalių priemonių. Siekiant stabilizuoti finansinį nestabilumą, iš apyvartos buvo išimti nuvertėję pinigai, frankas tapo stabilia valiuta.

4. Prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikta teisė su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis

Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šalyje nebuvo įstatymų, kurie reguliuotų darbininkų ir įmonių savininkų teises. Tarp darbininkų ir savininkų būdavo daug nesutarimų, dažnai kildavo maištai, neramumai. Tai kėlė sumaištį. Napoleonas suteikė prekybos ir pramonės įmonių savininkams teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis (kontraktus). Pasirašomos sutartys leido reguliuoti ginčus.

5. Vidaus rinka apribota nuo užsienio

Siekdamas užtikrinti Prancūzijos pramoninkų interesus ir vidaus rinkos plėtrą, Napoleonas įvedė muitus įvežamoms prekėms.

6. Organizuojami viešieji darbai

Direktorija nesirūpino gyventojais. Žmonės ekonominės suirutės metais neturėjo darbo, pasitaikydavo, kad ir badavo. Napoleonas, siekdamas suteikti galimybę darbo ieškantiems asmenims užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų ir sudaryti sąlygas laikinai įsidarbinti ekonominių sunkumų patiriančių įmonių darbuotojams, organizavo viešuosius darbus: kelių tiesimas, miesto, gyvenviečių tvarkymas ir kt. Taip Prancūzijoje beveik neliko bedarbių. Per beveik penkerius metus Prancūzijos ekonomika išaugo 50 %.

Norėdama pakirsti Didžiosios Britanijos kolonijinę galybę, Direktorija nutarė surengti karinę ekspediciją į Egiptą. Siekta Didžiąją Britaniją atkirsti nuo Indijos. Direktorija pritarė Bonaparto pasiūlymui užimti Egiptą ir susigrąžinti įtaką Rytuose, prarastą revoliucijos metais. Karinė kampanija nepavyko, tačiau iš Egipto buvo pargabentas Rozetės akmuo, kuris padėjo iššifruoti hieroglifus.

Po Jakobinų diktatūros nuslopinimo valdžioje įsitvirtina Direktorija. Jos valdymo metais Prancūzijoje:

1. klestėjo spekuliacija, grobstomas valstybės turtas,
2. nuolat augo maisto produktų kainos,
3. kildavo maištai,
4. monarchijos (karaliaus valdžios) šalininkai siekė gražinti ikirevoliucinį valdymą, organizuodavo sąmokslus,
5. vyko nuolatiniai karai su Europos valstybėmis,
6. gyventojai pasitikėjo kariuomene, ji vienintelė buvo stabili, išaugo Napoleono Bonaparto autoritetas.