6 priežastis: Kariniai konfliktai. Imperializmo kolonijų grobimo politika
Nacionalizmas, nuolatinis karo idėjų eskalavimas, ginklavimosi varžybos, propoganda, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, kova dėl kolonijų vedė prie karinių konfliktų.
Nacionalizmas
Ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės tautinį bendrumą.
Propaganda
Tai bendravimo forma, kurios tikslas, pateikiant šališkus argumentus, daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai.
Konfliktai tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos dėl kolonijų Afrikoje, ypač dėl įtakos Egipte.
Konfliktas tarp Vokietijos ir Prancūzijos dėl Elzaso ir Lotaringijos. Šias žemes Prūsija prisijungė po 1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo, kuris pabaigė Vokietijos suvienijimą. Prancūzija siekė iš Vokietijos susigražinti prarastas teritorijas.
Laimėjusios karą prieš Osmanų imperiją, Balkanų valstybės („Balkanų lyga“) nesutarė dėl teritorijų. Stipriausia Balkanų valstybė buvo Serbija. Tarp jos ir Bulgarijos 1913 m. kilo karinis konfliktas. Karą pradėjo Bulgarija, kurią palaikė Austrija–Vengrija ir Italija. Ji siekė Makedonijos, tam pasipriešino Serbija, kurią palaikė Juodkalnija, Graikija ir Rumunija. Bulgarija karą pralaimėjo.
Šis karinis konfliktas ir didžiųjų valstybių nenoras spręsti taikiu būdu iškilusias problemas, vedė prie I Pasaulinio karo.
Konfliktas tarp Austrijos–Vengrijos ir Osmanų imperijos dėl Bosnijos ir Hercegovinos teritorijų, kurias Austrija-Vengrija okupavo 1878 m.
Balkanų karai, dar kitaip vadinami „Balkanų katilu“, 1912–1913 m. XIX a. pabaigoje daugelis Balkanų tautų – Graikija, Serbija, Bulgarija, Rumunija, Juodkalnija – jau buvo išsikovojusios nepriklausomybę. Tačiau dar daug etninių Balkanų tautų žemių priklausė Osmanų imperijai. Siekdamos susigrąžinti Balkanų tautų žemes, 1912 m. Serbija, Bulgarija, Graikija, raginamos Rusijos, pradėjo karą prieš Osmanų imperiją. Balkanų valstybės šį karą laimėjo, tačiau iš Osmanų imperijos atkovotos Makedonijos, dabartinės Albanijos ir Trakijos teritorijos nebuvo priskirtos nė vienai kovojusiai valstybei. Tai buvo Antrojo Balkanų karo priežastis.
Italija norėjo prisijungti naujų kolonijų. Ji siekė įsitvirtinti Tunise, kur didžiausią įtaką turėjo Prancūzija. Tarp šių valstybių kilo karinis konfliktas.
Rusija jau nuo XVIII a. kovojo su Osmanų imperija dėl Krymo, Kaukazo teritorijų. Rusija siekė įtakos Juodojoje jūroje. XIX a. konfliktus tarp Rusijos ir Osmanų imperijų dar labiau sustiprino Balkanų tautų išsivaduojamasis judėjimas. Rusija rėmė Balkanų tautas.