Blog Archives

Priežastys:

XIX a. viduryje, ypač Krymo karo metais (1853–1856), padidėjo baudžiavinės santvarkos krizė.

XIX a. vid. prasidėjo valstiečių bruzdėjimai. Kai kurie dvarininkai paleisdavo valstiečius į laisvę be žemės.

Reforma:

• 1861 m. kovo 3 d. Aleksandras II pasirašė manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės, skirtus privačių dvarų valstiečiams: valstiečiai gavo piliečių teises – asmens laisvę ir teisę tvarkyti savo turtą, pasirinkti amatą, sudaryti sutartis, spręsti šeimos klausimus.
• Įvesta luominė valstiečių savivalda. Keletas kaimų sudarė seniūniją, vadovaujamą seniūno. Kelios seniūnijos sudarė valsčių.
• Bendraisiais nuostatais dvarininkams liko visa anksčiau jiems priklausiusi žemė.
• Valstiečiams turėjo palikti sodybas ir sklypus, vadinamus skirtine žeme.
• Valstiečiai gavo neatimamą teisę išsipirkti savo sodybas. Iki sklypų išsipirkimo valstiečiai vadinosi laikinaisiais prievolininkais ir tik po išsipirkimo turėjo tapti žemės savininkais. Valstiečiai turėjo sudaryti žemės išpirkimo sutartį su buvusiu ponu. Sutarčių pasirašymą prižiūrėjo iš vietinių dvarininkų skiriami taikos tarpininkai.
• Valstiečiai žemę turėjo išsipirkti per 49 metus.
• Vietiniai nuostatai nustatė skirtinės žemės ir prievolių dydį Vilniaus, Kauno, Gardino gubernijose, kur buvo kieminė (ne bendruomenė, kaip rusiškose gubernijose) valstiečių žemėvalda.
• Užnemunės valstiečiai, asmeninę laisvę gavę Napoleono karų metu, žemę gavo be išpirkos, bet mokėjo didesnius mokesčius.
• Nepasitenkinimas baudžiavos naikinimo sąlygomis paskatino Lietuvos valstiečius dėtis prie 1863 m. sukilimo.
• Siekdamas atitraukti valstiečius nuo sukilimo, Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas lengvino baudžiavos naikinimo sąlygas, todėl Lietuvos valstiečiai žemės gavo daugiau nei kitose imperijos dalyse.
• Po baudžiavos panaikinimo Lietuvos žemės ūkis ėmė orientuotis į pieninę mėsinę gyvulininkystę ir žemdirbystę, imta auginti daug linų.
• Miestuose plėtojosi lengvoji (tekstilės ir galanterijos) ir maisto bei medžio ir statybinių medžiagų pramonė.

• Bajorai išlaikė ekonominį, kultūrinį viešpatavimą, kai kurias luominės savivaldos teises.
• Bajorai išlaikė žemes, baudžiauninkus, bet sumenko jų svarba visuomenės gyvenime ir politikoje.
• Iškilo naujos stambių dvarininkų giminės (Karpiai, Oginskiai, Tiškevičiai), susijusios su caro rūmais.
• Dauguma Lietuvos valstiečių priklausė dvarininkams.
• Augo valstybinių valstiečių skaičius, prie kurių buvo priskirti laisvieji žmonės Žemaitijoje.

• 1843 m. caro vyriausybė Lietuvą ėmė vadinti Šiaurės vakarų kraštu.
• Aukščiausia valdžia čia priklausė generalgubernatoriui, kuriam buvo pavaldžios Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijos.
• Gubernijas, suskirstytas į apskritis, valdė gubernatoriai.
• Caro vyriausybė panaikino miestų teises.
• 1840 m. caro įsaku Lietuvos Statutas neteko galios ir galutinai buvo įvesta Rusijos teisė.
• Raštvedyboje lenkų kalba buvo pakeista rusų kalba.

Autoritarizmas – nedemokratinis politinis režimas (valdymo būdas), kai politinė valdžia sutelkta vieno asmens rankose, ji nėra atskaitinga piliečiams, varžo jų politines teises ir laisves.

Diktatūra – asmens ar asmenų grupės valdžia, neapribota jokiais įstatymais, Konstitucija ar kitais visuomeniniais bei politiniais faktoriais.

Fašizmas – po Pirmojo pasaulinio karo susiformavusi nedemokratinė politinė srovė, pagrįsta šovinizmo ideologija ir siekianti ją įgyvendinti per autoritarinę ar totalitarinę diktatūrą. Jos pradininku laikomas Italijos politinis viekėjas, vėliau diktatorius Benitas Musolinis.

Komunizmas – teorinė ir praktinė politinio bei ekonominio gyvenimo sistema, grindžiama utopine idėja, kad kapitalizmą galima revoliuciniu būdu pakeisti visuomenine santvarka, kurioje nėra privačios nuosavybės ir materialinio suinteresuotumo, valstybės ir teisės, darbo pasiskirstymo ir socialinės nelygybės.

Nacizmas (nacionalsocializmas, hitlerizmas) – totalitarinė 1919 m. susikūrusios Vokietijos nacionalsocialistinės darbo partijos, valdžiusios Vokietiją 1933–1945 m., politinė ideologija.

Totalitarizmas – nedemokratinis politinis režimas (valdymo būdas), kai politinė valdžia kontroliuoja visas gyvenimo sritis, įskaitant ir privatų asmens gyvenimą, siekdama pagal savo ideologiją sukurti utopinę visuomenę ir naują žmogaus tipą.

Varšuvos sutarties organizacija nustojo egzistuoti 1991 m. liepos 1 d., organizacijos narėms pasirašius sutarties galiojimo nutraukimo protokolą. Kiek vėliau, gruodžio 8 dieną, įvyko slaptos derybos medžioklės viloje Belovežo girioje (Baltarusija) tarp tuomečių Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovų. Trys lyderiai pasirašė sutartį, skelbiančią, kad „SSRS liaujasi egzistuoti“, atmesdami M. Gorbačiovo pastangas išlaikyti Sovietų Sąjungą. Šioje deklaracijoje taip pat skelbiama apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimą. Pats M. Gorbačiovas atsistatydino 1991-ųjų gruodžio 25 dieną.

Iš 1991 m. gruodžio 25 d. M. Gorbačiovo kalbos

[…] Susikūrus NVS, aš nutraukiu savo, kaip SSRS prezidento, veiklą.
[…] Aš esu įsitikinęs savo 1985 m. pradėtų demokratinių reformų istoriniu teisingumu. Jos turi būti įvertintos teisingai.
[…] Užbaigtas šaltasis karas, sustabdytos ginklavimosi varžybos ir beprotiškas šalių militarizavimas, sužalojęs mūsų ekonomiką, visuomenės sąmonę ir moralę. Pašalintas pasaulinio karo pavojus.
[…] Mes atsivėrėme pasauliui, atsisakėme kištis į svetimus reikalus, atsisakėme naudoti kariuomenę už šalies ribų. Ir mums atsakė pasitikėjimu, solidarumu ir pagalba.

1989 m. lapkričio 9 d. griuvus Berlyno sienai Rytų ir Vakarų Vokietijos atstovai pradėjo derybas dėl susijungimo. 1990 m. spalio 3 d. VDR įstojo į Vokietijos Federacinę Respubliką. Berlynas tapo susivienijusios Vokietijos sostine.

Iš Vokietijos suvienijimo sutarties

VDR, VFR, Jungtinė karalystė, JAV, SSRS ir Prancūzijos Respublika, <…> , dalyvaujant Lenkijos užsienio reikalų ministrui, susitarė dėl:
– Suvienytos Vokietijos teritoriją sudarys VDR, VFR ir visas Berlynas. Jos sienomis su užsienio valstybėmis taps VDR ir VFR sienos nuo šios sutarties įsigaliojimo dienos. Galutinis suvienytos Vokietijos sienų patvirtinimas yra taikos išsaugojimo Europoje sudėtinė dalis.
– Suvienyta Vokietija ir Lenkijos Respublika patvirtina egzistuojančią tarp jų sieną. <…>
– Suvienyta Vokietija neturi jokių teritorinių pretenzijų kitoms valstybėms ir nekels jokių pretenzijų ateityje.
– Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės garantuoja, kad suvienytos Vokietijos Konstitucijoje nebus straipsnių, prieštaraujančių šiems nutarimams. <…>
– SSRS, VDR ir VFR vyriausybės pareiškia, kad Sovietų Sąjunga ir suvienyta Vokietija sureguliuos sutartimi sovietų kariuomenės buvimo dabartinės VDR teritorijoje ir Berlyne terminus ir sąlygas, taip pat šios kariuomenės išvedimą, kuris bus užbaigtas 1994 m. pabaigoje. <…>
<…> Sutartis pasirašyta Maskvoje 1990 m. rugsėjo 12 d.

Dar Lenkijos krizės metu JAV nusprendė pagreitinti naujų karo raketų tobulinimą. 1983 m. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas patvirtino ir oficialia paskelbė Strateginės Gynybos Iniciatyvą, geriau žinomą kaip „Žvaigždžių karai“, programą. Į šią ginklavimosi varžybų bangą SSRS nesugebėjo atsakyti tokiomis pačiomis technologijomis. Ji jau nesugebėjo daugiau didinti išlaidų kariuomenei. Tai vedė į viso komunistinio lagerio žlugimą.

Iš Ronaldo Reigano kalbos

Sovietų Sąjunga telkia agresyvią karinę jėgą. Ji ir toliau gamina daugiau tarpžemyninių balistinių raketų negu jų reikia vien tik puolimui atremti. Įprastine ginkluote aprūpintos jų karinės pajėgos yra apmokomos ne tik gintis užpuolimo atveju, bet ir smogti staigų netikėtą puolamąjį smūgį. Norėčiau su jumis pasidalyti viltį teikiančia ateities vizija. Mes pradedame gynybinių priemonių įgyvendinimo programą, kuri yra skirta sovietų raketų bauginančiai grėsmei atremti. Mes atsigręžiame į mūsų galingas technologijas, kurios padėjo sukurti mūsų ekonominį pagrindą ir leidžia užtikrinti tokią gyvenimo kokybę, kuria šiandien mes džiaugiamės. Laikydamasis Priešraketinės gynybos sutarties apribojimų, suprasdamas, kad reikia visapusiškų konsultacijų su mūsų sąjungininkais, šiandien aš žengiu pirmą žingsnį. Dedame visapusiškas ir intensyvias pastangas parengti tokiai ilgalaikei tyrimų ir plėtros programai, kuria būtų galima galutinai pašalinti strateginių branduolinių raketų keliamą grėsmę.

1981 m. gruodžio 13 d. Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Komunistų kontroliuojamas Lenkijos parlamentas Karinę liaudies saugojimo tarybą patvirtino aukščiausia šalies valdžia. Karinė padėtis nutraukta 1983 m. liepos 20 d. Oficiali karinės padėties skelbimo priežastis buvo ekonominės situacijos pablogėjimas – dėl prekių trūkumo buvo įvesti prekių talonai kai kurioms pagrindinėms maisto prekėms: mėsai, sviestui, riebalams, miltams, ryžiams, naujagimių maisto produktams ir t.t. Tikroji priežastis – komunistinio režimo valdžios silpnėjimas. Pagrindiniu argumentu tapo kitų Varšuvos sutarties pakto valstybių intervencija. Gruodžio 13 d. naktį milicijos daliniai visoje valstybėje suiminėjo opozicijos veikėjus. Miestų gatves kontroliavo apie 1 750 tankų ir 1 400 šarvuotų mašinų, 500 karinių transporto priemonių, 9 000 automobilių. Lenkijos vyriausybė uždraudė turėti ginklus, keisti gyvenamąją vietą. Militarizuoti tokie objektai kaip telekomunikacijos, energetika, kalnakasyba ir jūrų uostai, taip pat svarbiausi fabrikai. Išjungti telefonai, įvesta spaudos cenzūra, taip pat komendanto valanda, uždaryta valstybės siena. Lenkijos saugumo tarnybai veiksmus prieš opoziciją organizuoti padėjo VDR žvalgyba STASI ir SSRS KGB. Iš viso per karinę padėtį buvo areštuota apie 5 000 žmonių. Žinoma apie šimtą mirties atvejų.

Lenkijoje per dešimt metų nuo 1970 iki 1980–1981 metų kilo net trys politinės krizės. Paskutinė demonstracijų banga buvo stipriausia. Lenkija atsidūrė pasaulio dėmesio centre, kai per vieną streiką susikūrė „Solidarumo“ judėjimas. Solidarumas – pirmoji nepriklausoma profesinė sąjunga tuometiniame komunistiniame bloke. Jai vadovavo elektrikas iš Gdansko laivų statyklos Lechas Valensa. Gdanske prasidėjęs streikas buvo atsakas į ekonomiką kontroliavusios vyriausybės sprendimą padidinti kainas. Pats streikas netrukus įgijo politinį atspalvį. Streikininkams pavyko pasiekti neregėtą komunistinėms šalims laimėjimą. Komunistinė valdžia oficialiai pripažino nepriklausomą darbininkų profesinę sąjungą, jų teisę streikuoti, pažadėjo sušvelninti cenzūrą, padidinti atlyginimus, kiekvieną sekmadienį per valstybinį radiją ir televiziją transliuoti mišias, taip pat paleisti politinius kalinius. Judėjimas išplito visoje šalyje. Jo nariais per gana trumpą laiką tapo apie 10 mln. lenkų – kas ketvirtas šalies gyventojas. „Solidarumas“ gynė darbininkų teises, norėjo panaikinti komunistų viešpatavimą.