1918

Lietuvos Taryboje susidarė dvi grupės: pirmoji pasisakė už sąjungą su Vokietija, o antroji – už visišką ryšių su Vokietija nutraukimą. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos 20 narių ryžtasi paskelbti Lietuvos nepriklausomybę atsisakant sąjungos su Vokietija. Pagal šį aktą Lietuva atsisako bet kokių priklausomų ryšių su kitomis valstybėmis.

Lietuvai reikėjo dar daug nuveikti, kad įtikintų Europą, jog Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė. Siekta Lietuvos nepriklausomybės ir jos pripažinimo tarptautiniu mastu. Lietuvos politikai dalyvavo ir Paryžiaus taikos konferencijoje.

Augustinas Voldemaras. 1918 m. lapkričio 11 d. pirmasis Nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas:
„Paryžiaus taikos konferencijos metu man, kaip Lietuvos delegacijos vadovui, ir kitiems mano kolegoms teko sunkus uždavinys įtikinti didžiąsias valstybes, kad Lietuva turi būti pripažinta de jure (lot. de iure- teisinė, pagal įstatymą) tarptautinėje teisėje valstybės ar vyriausybės pripažinimas de jure yra galutinis, oficialus ir neskundžiamas) nepriklausoma valstybė su etninėmis sienomis ir sostine Vilniumi bei Rytų Prūsijos abiejose Nemuno pusėse dalimi, nes ten lietuviai sudarė daugumą arba didesnę dalį gyventojų. Mat Vakarų Europos valstybės į Lietuvą žiūrėjo kaip į vieningos Lenkijos ir Lietuvos valstybės dalį.
Stengėmės įtikinti Lenkiją, kad pripažintų Lietuvą nepriklausoma, kad išspręstume ginčus dėl sienų. Deja, susitarti nepavyko. Vienintelė gera žinia, kuri teikė vilčių ateičiai, buvo tai, kad Klaipėdos kraštas atskirtas nuo Vokietijos.“