Antrasis pasaulinis karas ir jo padariniai
1939 m. rugsėjo 1 d. – Vokietijos karinės pajėgos puola Lenkiją ir užima vakarinę jos dalį, pagal SSRS-Vokietijos Nepuolimo sutarties slaptaisiais protokolais numatytas ribas.
1939 m. rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbia Vokietijai karą, bet karo veiksmai nevyksta.
1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS karinės pajėgos puola Lenkiją ir užima vakarinę jos dalį, pagal SSRS-Vokietijos Nepuolimo sutarties slaptaisiais protokolais numatytas ribas.
1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS prisijungia prie Vokietijos ir puola Lenkiją iš Rytų, bei užima jai priskirtą Molotovo-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais teritoriją, į kurią įėjo Vilniaus miestas ir Vilniaus kraštas. 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS ir Vokietija pasirašo Sienų nustatymo ir draugystės sutartį, kurios slaptaisiais protokolais Lietuva priskiriama SSRS įtakos sferai. 1939 m. spalio 10 d. Lietuva pasirašo su SSRS Savitarpio pagalbos ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai sutartį. Savitarpio pagalbos sutartis su SSRS pasirašo Estija ir Latvija. Baltijos šalyse įkuriamos Raudonosios armijos karinės bazės. Suomija Savitarpio pagalbos sutartį su SSRS atmeta.
1939 m. lapkričio 30 d. Raudonoji armija užpuola Suomiją. Prasideda Žiemos karas. Suomija atkakliai priešinasi, bet SSRS jėgos persvara padaro savo. SSRS kovo 12 d. sutiko pasirašyti taikos sutartį. Pagal taikos sutartį Suomija neteko Karelijos sąsmaukos, vakarinės Ladogos ežero pakrantės, tačiau tokia kaina išsaugojo nepriklausomybę.
1940 m. balandžio mėn. Vokietija užpuola Daniją ir Norvegiją. Danija okupuota be pasipriešinimo, Norvegijoje vokiečiai iškart užėmė pietinę dalį su sostine Oslu, o po atkaklių mūšių okupavo ir šiaurinę Norvegiją.
Iki 1940 m. tarp Vokietijos bei Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyko „keistasis karas“ – priešininkai buvo užėmę kovines pozicijas, bet nekariavo. Gegužės 10 d. Hitlerio armija pradeda puolimą ir įsiveržia į Prancūziją bei neutralias valstybes – Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą.
1940 m. birželio 15 d. SSRS okupuoja Lietuvą, o netrukus Estiją ir Latviją.
1940 m. birželio 22 d. pasirašomos paliaubos, reiškiančios Prancūzijos kapituliaciją. Trys penktadaliai teritorijos okupuotos, kitur lieka marionetinė maršalo Peteno vyriausybės valdžia, vadinamoji Viši Prancūzija.
1940 m. liepos mėnesį SSRS įteikia reikalavimą Rumunijai atiduoti Besarabiją. Rumunai neišdrįso pasipriešinti. Iš Besarabijos buvo sukurta Moldavijos SSR.
1940 m. rugpjūčio mėn. prasideda „mūšis dėl Britanijos“, kai daugiau kaip 2 tūkst. vokiečių lėktuvų bombarduoja karo pramonės centrus ir miestus. Anglų priešlėktuvinei gynybai pavyksta apsiginti.
1941 m. kovo mėn. JAV prezidentas F. Ruzveltas priima lendlizo įstatymą, kuris leidžia skolinti ir nuomoti karines medžiagas, ginklus bei techniką ir maistą antihitlerinės koalicijos šalims.
Vokietija ir Italija stengėsi įtvirtinti įtaką Balkanų valstybėse. 1940 m. rudenį Italija užpuola Graikiją. 1941 m. balandžio 6 d. vokiečių, italų ir jų sąjungininkų – vengrų ir bulgarų – armijos įsiveržė į Jugoslaviją. Ją okupavus buvo įkurta Kroatijos valstybė. Nepaisant atkaklaus priešinimosi, vokiečiams ir italams pavyko užimti Graikiją, kuriai padėjo sąjungininkų anglų daliniai.
1941 m. birželio 22 d. Vokietija, sulaužydama Nepuolimo sutartį, pradeda karą su SSRS. Pirmaisiais karo mėnesiais vokiečiai pasiekė didelių laimėjimų. Raudonoji armija patyrė didžiulių nuostolių, buvo sunaikinta didelė dalis aviacijos bei tankų, į nelaisvę pateko beveik trys milijonai kareivių ir karininkų. Buvo užimtos Baltijos šalys, Kijevas, apsuptas Leningradas, o lapkričio viduryje prasidėjo Maskvos puolimas. Čia vermachtas patyrė pirmąjį pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare. Žlugo mitas apie vokiečių nenugalimumą. Lietuvoje 1941 m. birželio 23 d. įvyko antisovietinis LAF vadovaujamas sukilimas, paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
1941 m. liepos 12 d. SSRS ir Didžioji Britanija pasirašo Bendrų veiksmų prieš Vokietiją susitarimą.
1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV ir Didžioji Britanija pasirašo Atlanto chartiją – deklaraciją, išreiškusią šalių požiūrį į karą, pripažinusią okupuotų valstybių teisę į nepriklausomybę. Prie šios deklaracijos vėliau prisidėjo SSRS ir kitos antihitlerinės koalicijos šalys. Atlanto chartija tapo JTO pagrindu ir skatino pasipriešinimą komunistinei okupacijai po Antrojo pasaulinio karo Rytų Europoje.
Chartija buvo apsvarstyta ir priimta Atlanto konferencijoje, karinėje jūrų bazėje Niufaundlende. 1941 m. rugsėjo 24 d. prie chartijos prisijungia SSRS, Belgija, Čekoslovakija, Graikija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija ir generolo De Golio vadovaujama Prancūzijos vyriausybė. Šioje chartijoje kalbama apie kolektyvinio saugumo sukūrimą ir taikos išsaugojimą pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nors JAV dar nebuvo įstojusi į karą.
1941 m. gruodžio 7 d. prie Havajų iš šiaurės slapčia priartėja Japonijos laivyno dalinys. Japonų aviacija nuskandino ir apgadino daugumą Perl Harbore stovėjusių JAV karo laivų. Po šios atakos A. Hitleris paskelbė karą amerikiečiams.
1942 m. sausio 1 d. koalicijos prieš Hitlerį kūrimas baigtas, Vašingtone 26 valstybės (JAV, SSRS, Didžioji Britanija, Kinija, emigracinės Europos valstybių vyriausybės ir kt.) pasirašė Jungtinių Tautų deklaraciją. Jos įsipareigojo besąlygiškai tęsti karą ir nesudaryti atskirų (separatinių) paliaubų ar taikos sutarčių su Vokietija ir jos sąjungininkėmis.
1942 m. birželio mėn. vermachtas pradeda naują puolimą pietiniame fronto ruože. Rugpjūčio mėnesį vokiečiai pasiekė Volgą ir pradėjo Stalingrado šturmą. Raudonoji armija atsilaikė, o lapkričio mėnesį perėjo į kontrpuolimą. Apsuptyje atsidūrė 32 priešo divizijos, pastangos pralaužti apsupties žiedą baigėsi nesėkme, 1943 m. vasario 2 d. po įnirtingų mūšių Stalingrado „katilas“ buvo likviduotas, į nelaisvę pateko 90 tūkst. vermachto kareivių ir karininkų.
1943 m. liepos mėnesį Hitleris pradeda gerai paruoštą puolimą Kursko kryptimi, tačiau SSRS karinė vadovybė sutelkia ten daugiau tankų ir kitos karinės technikos negu turėjo priešas. SSRS karo pramonė jau buvo labai pajėgi. Kursko mūšis baigėsi vokiečių pralaimėjimu. Tai buvo paskutinis didelis vokiečių puolimas Rytų fronte. Po Kursko mūšio strateginė iniciatyva perėjo į SSRS rankas – Antrajame pasauliniame kare įvyko persilaužimas.
1943 m. liepos mėnesį sąjungininkai britai ir amerikiečiai išstumia italus ir vokiečius iš Šiaurės Afrikos ir užima Sicilijos salą.
1943 m. liepos 25 d. Musolinis nušalinamas nuo valdžios. Naujoji Italijos vyriausybė rugsėjo pradžioje su sąjungininkais pasirašo paliaubas, vokiečių armija okupuoja didžiąją dalį Italijos.
Didžiųjų antihitlerinės koalicijos valstybių vadovai Stalinas, Čerčilis ir Ruzveltas 1943 m. lapkričio 28 – gruodžio 1 d. susitinka Teherane ginkluotųjų pajėgų veiksmams suderinti ir pasaulio sutvarkymui po pergalės aptarti. Svarbiausias derybų klausimas – Antrojo fronto Vakarų Europoje pradžia. Nuspręsta tai padaryti 1944 m. gegužės mėnesį. Trijų valstybių vadovai taip pat pasirašė deklaraciją, kurioje įtvirtino savo ryžtą kovoti iki pergalės.
Po Kursko mūšio Raudonoji armija pradeda puolimą Rytų fronto pietuose. Iki 1943 m. žiemos vokiečiai buvo išstumti iš dalies Ukrainos, lapkričio mėn. išlaisvintas Kijevas. 1944 m. balandžio mėn. Raudonoji armija pasiekė Karpatų priekalnes ir įžengė į Rumunijos teritoriją. Raudonosios armijos puolimas 1944 m. antroje pusėje privertė Vokietijos sąjungininkes Rumuniją, Bulgariją, Vengriją ir Suomiją nutraukti karą.
1944 m. birželio 6 d. Didžiosios Britanijos ir JAV kariuomenė, vadovaujama amerikiečių generolo D. Eizenhauerio, išsilaipina Prancūzijos šiaurės vakarų pakrantėje. Tai buvo didžiausias karų istorijoje desantas. Vokiečiams antrasis frontas buvo netikėtas. Rugpjūčio mėnesį Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje išsilaipino amerikiečių ir Š. de Goliui pavaldūs prancūzų daliniai. Antrojo fronto sukūrimas reiškė, kad Vokietijos pralaimėjimas neišvengiamas.
1945 m. pradžioje Raudonoji armija išveja vokiečius iš SSRS teritorijos, užima Lenkiją ir keliomis kryptimis įsiveržia į Vokietiją. Vokiečiai priešinasi iš paskutiniųjų.
1945 m. vasario pradžioje Kryme (Jaltoje) antrą kartą susitinka SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai. Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis dar kartą pareiškė tvirtą apsisprendimą sunaikinti nacizmą, okupuoti ir nuginkluoti Vokietiją, nubausti karinius nusikaltėlius. Susitarta dėl okupacijos zonų, numatyta suteikti atskirą zoną ir Prancūzijai. Jaltoje taip pat nutarta vietoj Tautų Sąjungos įsteigti naują tarptautinę organizaciją ir pasirašytas slaptas susitarimas dėl SSRS įsitraukimo į karą su Japonija.
1945 m. pavasarį amerikiečių, anglų ir prancūzų armijos užima vakarinę Vokietijos dalį ir pradeda lemiamą puolimą Italijoje. Balandžio pabaigoje vokiečiai Italijoje nutraukė karo veiksmus. Musolinį partizanai sučiupo ir sušaudė.
1945 m. balandžio mėnesį vokiečių gynyba pralaužiama, Berlynas apsuptas, gegužės 2 d., po nepaprastai smarkių gatvių mūšių, vokiečių kariuomenė pasiduoda. Hitleris nusižudė balandžio 30 d.
1945 m. naktį iš gegužės 7-osios į 8-osios vokiečių vyriausiosios kariuomenės vadovybės įgaliotiniai pasirašo besąlyginės kapituliacijos aktą Reimso mieste (Prancūzija), tačiau J. Stalinui reikalaujant 9-ąją Berlyne buvo pakartotinai pasirašytas besąlyginės kapituliacijos aktas, kurį priėmė sovietų maršas G. Žukovas. Karas Europoje baigėsi.
1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. Potsdame (prie Berlyno) vyksta trečioji SSRS (Stalinas), JAV (H. Trumenas) ir Didžiosios Britanijos (Etlis) vadovų konferencija, kuri suderina okupacijos zonų Vokietijoje ribas. Raudonosios armijos paimtas Berlynas suskirstytas į keturis okupacinius sektorius – sovietinį, amerikiečių, anglų ir prancūzų. Potsdamo konferencija nutarė Rytų Prūsiją padalinti tarp SSRS ir atkurtos Lenkijos valstybės. Karaliaučius (dbr. Kaliningradas) su aplinkine teritorija 50 m. laikotarpiui atiteko SSRS.
