Kaimas

Dėl baudžiavos ir polonizacijos LDK buvo tarsi dvi kultūros. Valstietija saugojo senąsias tradicijas, tačiau barokas darė įtaką ir liaudies kūrybai. Tai atsispindi drožyboje, kryždirbystėje. Kaimo kultūra ir gyvenimo būdas keitėsi pamažu.

Dėl gana skurdaus gyvenimo vyravo nuolankumas ir dievobaimingumas. XVII a. retas valstiečio ūkis turėjo valaką dirbamos žemės. Dėl karų ir maro kaimai ištuštėjo, pvz., 1658 m. Jurbarko seniūnijoje suskaičiuota per 500 tuščių kiemų. Ariamos žemės dirvonavo.

Dalis Lietuvos kaimų po Valakų reformos buvo pertvarkyti į gatvinius.

Smunkant ekonominei padėčiai, kaime plito girtuoklystė, nes bajorai vertė pirkti degtinę iš dvarui priklausančių karčiamų. „Tvano“ metu labai nukentėjo Lietuvos kaimai.

Buitis buvo gana skurdi. Kaimo žmonės gyveno po vienu stogu su gyvuliais, bet skirtingose patalpose.

Trobos buvo dūminės, be kamino. Vyravo natūrinis ūkis, dauguma įrankių buvo pačių žemdirbių pasigaminti iš medžio, tik metalo dirbinius įsigydavo iš kaimo kalvio.

Laikyta nemažai karvių, darbinių jaučių ir arklių, kiaulių, avių ir ožkų. Vyrai dirb­davo lauko darbus, gaminosi įrankius ir padargus. Nors po Valakų reformos buvo įdiegta trilaukė sėjomaina, žemdirbystė buvo gana primityvi.

Lažas, kartais siekdavęs 4 ar 5 dienas per savaitę, neskatino valstiečių kelti darbo našumą. Ūkyje gyveno dvi ar trys kartos (tarnyba), kad netrūktų darbo rankų savame ūkyje ir pajėgų lažui atlikti. Valstiečiai maitinosi labai paprastai, nors mėsos valgė gana daug.