Blog Archives

1979 m. SSRS įsivėlė į karą Afganistane. Ji parėmė prokomunistinės orientacijos grupuotę, kuri šalyje įvykdė perversmą. Komunistiniai pertvarkymai sukėlė didžiosios dalies visuomenės nepasitenkinimą. Šalyje prasidėjo ginkluoti sukilimai, kurių vyriausybė nepajėgė numalšinti. SSRS, gelbėdama ją, į Afganistaną įvedė savo kariuomenę. Sovietinė kariuomenė užėmė svarbiausius šios šalies miestus ir ėmė kontroliuoti pagrindinius rajonus. Priešingą pusę rėmė dauguma Vakarų valstybių. Ypač didelę paramą teikė arabų šalys. Musulmonų partizanai (mudžachedai) naudojo partizaninio karo taktiką. SSRS kariuomenės bandymai įveikti juos nepavyko. Žuvo apie 14 000 jos karių. SSRS 1989 m. buvo priversta išvesti savo kariuomenę iš Afganistano. Karas demoralizavo SSRS ir pagreitino jos žlugimą. Negalutiniais duomenimis, Afganistane tarnavo 4670 būtinosios tarnybos jaunuolių iš Lietuvos. 96 žuvo, 98 tapo invalidais. Kiek buvo sužeistų, žinių nėra.

Iš Afganistane kariavusio lietuvio atsiminimų

Būdami Taškente nuvažiavom į garsųjį protezų fabriką, iš kurio išeidavo „kvalifikuoti“ ir įteisinti invalidai – Afganistane suluošinti vaikinai. Mūsų uniformos ir medaliai atidarė aukštus vartus. Įėjom į izoliuotą nuo pašalinių akių kiemą. Ir nors smarkiai sugrubusios ir surambėjusios buvo mūsų jaunos širdys, bet mes verkėme, kai, mus pamatę, iš visų palatų į kiemą ėmė plūsti devyniolikmečiai invalidai. Baisiausiai atrodė jų apnuogintas luošumas: kas be kojų, kas be rankos – vietoj jų tik kažkokios neužbaigtos galūnės… Visas patirtas pažeminimas ir vargas supaprastėjo, pasidarė juokingi, palyginus su tuo gyvenimu, kurį tik pradeda visi šitie vyrukai už tvoros…

1975 m. buvo pasirašytas Helsinkio baigiamasis aktas. 33 Europos valstybės, JAV ir Kanada patvirtino sienas, susidariusias po Antrojo pasaulinio karo. Susitarta dėl siekio išvengti jėgos naudojimo tarpusavio konfliktiniuose santykiuose. Pasižadėta daugiau dėmesio skirti žmogaus teisėms. Helsinkio baigiamasis aktas neturėjo griežtos juridinės galios. Jis nereikalavo valstybių parlamentų patvirtinimo ir buvo tik deklaracija. Dokumentas rodė visų pasirašiusių valstybių pažadą orientuotis į tam tikrus principus.

Iš Helsinkio baigiamojo akto

III. Sienų neliečiamumas
Valstybės dalyvės laiko neliečiamomis visas sienas tarp Europos valstybių ir todėl jos dabar ir ateityje nemėgins jų keisti. <…>

V. Taikus ginčų sureguliavimas
Valstybės dalyvės tarpusavio ginčus spręs taikiomis priemonėmis taip, kad nekeltų grėsmės tarptautinei taikai, saugumui ir teisingumui. <…>

VII. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių,taip pat minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvės gerbimas
<…> Valstybės dalyvės, kurių teritorijoje yra tautinių mažumų, gerbs tokioms mažumoms priklausančių asmenų teisę į lygybę prieš įstatymus, teiks jiems visas galimybes faktiškai naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis <…>

VIII. Lygiateisiškumas ir tautų teisė tvarkyti savo likimą
<…> Vadovaudamosi lygiateisiškumo principu ir tautų teise tvarkyti savo likimą, visos tautos visuomet turi teisę visiškai laisvai nustatyti, kada ir kaip jos nori, savo vidaus ir užsienio politinį statusą be kitų įsikišimo ir lemti savo politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę raidą.

1968 m. tuometinis Čekoslovakijos vadovas Aleksandras Dubčekas pasiūlė reformuoti socializmą. Jo inicijuotos permainos siūlė piliečiams neregėtą laisvę socialistiniame lageryje ir galėjo reikšti Čekoslovakijos judėjimą Vakarų Europos valstybių link. Įžygiavus Varšuvos sutarties valstybių kariuomenėms, Dubčekas buvo nušalintas nuo valdžios. Taip po dvylikos metų „Budapešto rudenį“ pakartojo „Prahos pavasaris“. Vienas iš didesnių skirtumų – Aleksandro Dubčeko vadovaujamą demokratinį judėjimą slopino ne tik SSRS, bet ir kitų keturių Varšuvos bloko valstybių (Rytų Vokietijos, Bulgarijos, Lenkijos, Vengrijos) tankai.

Po Antrojo pasaulinio karo į dvi dalis buvo padalytas ir Vietnamas. 1965 m. kilo karas tarp Šiaurės ir Pietų Vietnamo. Ho Ši Mino vadovaujami Šiaurės Vietnamo komunistai rėmė komunistinius partizanus (Vietkongą) pietinėje šalies dalyje. Pietų Vietnamui į pagalbą atskubėjo JAV. Ji nuo 1965 metų ėmė tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose. Vietnamo partizanai sėkmingai panaudojo džiunglių jiems teikiamus privalumus prieš pusmilijoninę JAV kariuomenę. Po aštuonerių metų kovos JAV buvo priversta nutraukti karo veiksmus. Šiaurės Vietnamas laimėjo ne tik moralinę pergalę. Jo įtakon pateko Laosas ir Kambodža.

1962 m. priešiškumas tarp SSRS ir JAV privedė pasaulį prie branduolinio karo slenksčio. 1959 m. Kuboje įvyko Fidelio Kastro vadovaujamas perversmas. Pačioje JAV pašonėje atsirado sovietų pagalbos prašanti valstybė. Amerikiečiai kėsinosi atsikratyti Kastro režimo. Dar labiau JAV prezidentas Džonas Kenedis nustebo sužinojęs, kad Kuboje dislokuotos sovietų vidutinio nuotolio raketos. JAV generolai pagrasino, kad, Sovietų Sąjungai nedelsiant neišsivežus savo raketų, Kuba dings po vandeniu. Mainais už raketų išvežimą Kenedis Chruščiovui įsipareigojo nutraukti Kubos blokadą ir nepulti jos. Sovietų lyderis priėmė šias sąlygas. Konfliktas atslūgo.

SSRS ir VDR komunistų lyderiai tikėjo, kad konfliktas tarp kapitalizmo ir socializmo bus sprendžiamas Vokietijoje. Jie dėjo pastangų, kad VDR ekonomika pranoktų Vakarų Vokietijos ekonomiką. Tačiau komunistinė planinė ekonomika pasirodė nepajėgi konkuruoti. Žmonės iš VDR per Berlyną masiškai bėgo į Vakarus. Manoma, kad SSRS tuometiniam lyderiui Nikitai Chruščiovui kilo mintis uždaryti šį „langą į vakarus“. 1961 m. rugpjūčio mėn. apie 150 kilometrų spygliuotos vielos siena padalino Berlyną į dvi dalis. Po kiek laiko vietoj laikinos buvo sumūryta masyvi siena. Ji užvėrė galimybes pabėgti į Vakarų Vokietiją. Berlyno siena tapo pagrindiniu šaltojo karo simboliu.

Stalino mirtis (1953 m.) ir viešas jo kulto demaskavimas suteikė vilčių komunistų pavergtoms tautoms. Susilpnėjusios represijos, atleisti cenzūros varžtai leido prasiveržti nepasitenkinimui. Taip atsitiko Rytų Vokietijoje (1953 m.), kiek vėliau – 1956 m. Lenkijoje ir ypač Vengrijoje. Vienas Vengrijos komunistų lyderių Imrė Nadis patikėjo permainų galimybe. Jis tapo vengrų tautos išsivadavimo simboliu. Rudenį Budapešto, kitų miestų studentai ir darbininkai rengė demonstracijas. Reikalauta išvesti iš Vengrijos sovietų armiją, paleisti politinius kalinius, grąžinti į šalį ištremtus į Sovietų Sąjungą vengrus, paskelbti visuotinius, lygius ir slaptus rinkimus. Sovietų nesikišimas pirmomis dienomis įvertintas kaip pergalė. Spalio paskutinės dienos vakare per sieną ėmė virsti sovietų armijos tankai… Nuslopinus „Budapešto rudeniu“ vadinamą revoliuciją, per Vengriją nusirito teroro banga. Stoję į mūšį su sovietų kariuomene vengrų karininkai ir kareiviai buvo pakarti. Okupantai mirties nuosprendį paskelbė ir Nadžiui.

1955 m., po to, kai į NATO buvo priimta Vokietijos Federacinė Respublika, SSRS įkūrė Varšuvos sutarties organizaciją, kurios uždaviniai – sudaryti atsvarą NATO ir kontroliuoti Rytų Europą. VSO narės: Albanija (iki 1968 m.), VDR, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija. Europoje nusistovėjo jėgų pusiausvyra.

1950 m. kilo Korėjos karas. Po karo išliko dvi Korėjos: KLDR (komunistinė) ir KDR (demokratinė). Kai Sovietų Sąjunga pasitraukė iš šiaurinės Korėjos dalies, o JAV – iš pietinės, šiaurės korėjiečiai įsiveržė į Pietų Korėją ir mėgino jėga suvienyti šalį. Šiai į pagalbą atėjo JTO ir JAV. Šiaurės Korėją pradėjo remti komunistinė Kinija. Trejus metus trukęs karas baigėsi be rezultatų – šalis liko padalyta.

Po SSRS beveik metus vykdytos Vakarų Berlyno blokados JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija savo okupacinėse zonose sukūrė Vokietijos Federacinę Respubliką. SSRS savo okupacinę zoną pertvarkė į kitą vokiečių valstybę – Vokietijos Demokratinę Respubliką.
Agresyvi SSRS politika vertė Vakarų šalis ieškoti naujų galimybių savo saugumui užtikrinti. Vašingtone dvylikos valstybių užsienio reikalų ministrai įkūrė Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Jos nariai įsipareigojo karinio užpuolimo atveju gintis bendromis jėgomis.

Vakarų Berlyno blokada

Pagal Potsdamo konferencijos susitarimus Berlynas, kaip ir visa Vokietija, padalytas į keturias zonas. Jas kontroliavo JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos kariuomenės. Visas padalytas Berlynas atsidūrė sovietų okupacinėje zonoje. Sovietus erzino sąjungininkų buvimas Berlyne ir jie uždarė susisiekimą su miestu sausuma. JAV ir Didžiosios Britanijos aviacija sugebėjo berlyniečius aprūpinti maistu, kitais reikmenimis. Po metų blokada buvo nutraukta.