Blog Archives

• Nacių okupacijai buvo priešinamasi taikiai: tarėjai teikdavo memorandumus dėl vokiečių kolonizacijos, žydų naikinimo, dėl didelių pyliavų.
• Vietos savivalda, apeidama nacių potvarkius, gelbėjo jaunimą nuo darbų Vokietijoje ir sudarė jiems sąlygas mokytis.
• Ėjo pogrindiniai laikraščiai: „Nepriklausoma Lietuva”, „Į laisvę”, „Laisvės kovotojas”, „Pogrindžio kuntaplis”. Ypač populiarus buvo „Lietuvos Judas”, viešai demaskavęs nacių, ypač gestapo, kolaborantus.
• Veikė daug pogrindžio organizacijų: Lietuvių frontas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos laisvės armija.
• Visos šios grupės 1943 m. pab. susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą – VLIK’ą, kurio pirmininku tapo Stepas Kairys.
• Lietuvių rezistentus įkvėpė 1941 m. Atlanto chartija, žadėjusi po karo grąžinti neriklausomybę visoms okupuotoms šalims. Tikėjimas ja įkvėpė partizanų kovą prieš sovietų okupantus.

Okupacinis vokiečių režimas:

• Įvedė spaudos, radijo ir pašto kontrolę.
• Nustatė rublio ir markės santykį (10 rublių = 1 reichsmarkė).
• Perėmė maisto ir kuro sandėlius ir įvedė maisto ir pramoninių prekių normas.
• Siūlė darbo jėgai vykti į Rytprūsius.

1941 m. liepos 17 d. A. Hitleris paskelbė potvarkį, kaip valdyti naujai užimtas sritis:

• Įvesta civilinė valdžia – švelnesnis režimas nei kitose okupuotose SSRS teritorijose.
• Ostlando komisariatą sudarė 4 generalinės sritys: Estija, Latvija, Lietuva ir Baltarusija.
• Lietuvos generalinei sričiai vadovauti paskirtas fon Rentelnas.
• Civilinė valdžia rugpjūčio 5 d. paleido Laikinąją vyriausybę.
• Vokiečių civilinė administracija sudarė tarėjų tarybą, turėjusią tarpininkauti tarp okupantų ir okupuotųjų.
• Civilinė valdžia leido teismams ir savivaldai veikti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Tačiau vokiečiai ir žydai jai nebuvo pavaldūs.
• Vokiečių valdžia siekė išnaudoti Lietuvos darbo jėgą: vežė jaunimą darbams į Vokietiją ir pažeisdama Ženevos konvenciją ėmė pagalbinei karinei tarnybai į frontą ir administraciją.

• Holokaustą – žydų persekiojimą ir naikinimą – organizavo ir vykdė nacių valdžia.
• Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, ji į šį nusikaltimą pritraukė ir vietinių talkininkų.
• Po sovietų okupacijos vyravo antikomunistinės ir antižydiškos nuotaikos. Antisovietiniuose atsišaukimuose „žydo” ir „komunisto“ sąvokos buvo vartojamos sinonimiškai.
• Lietuvos miestuose žydai buvo suvaryti į getus. Po to prasidėjo žydų naikinimas Kauno fortuose, priemiesčių miškuose, pvz., Paneriuose prie Vilniaus.
• Lietuvoje iš viso vokiečių okupacijos metu nužudyta apie 195–196 tūkstančius žydų, apie 90 procentų vietinės bendruomenės. Tai didžiausias aukų procentas tarp Europos šalių, kurios patyrė holokusto siaubą.
• Lietuviai ne tik žudė savo bendrapiliečius žydus, bet ir, nepaisydami realios grėsmės, gelbėjo. Lietuvos teritorijoje daugiau kaip 2300 šeimų gelbėjo žydus.
• Prie žydų gelbėjimo prisidėjo ir Lietuvos katalikų bažnyčia, nemažai kunigų suteikdavo prieglobstį nuo mirties besislapsčiusiems žydams. Lietuvių šeimos dažniausiai priglausdavo žydų vaikus, juos priimdavo ir augindavo lyg savus.

Antisovietinis Birželio 23–iosios sukilimas

• 1940 m. LAF’o štabas Berlyne ėmė ruoštis antisovietiniam sukilimui.
• Vokiečiams užpuolus SSRS, LAF’o kovotojai sukilo Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose.
• 1941 m. birželio 23 d. buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė. Ministro pirmininko pareigas ėjo švietimo ministras Juozas Ambrazevičius–Brazaitis.
• Sukilėliai užėmė strateginius miestų punktus, kovojo su besitraukiančia Raudonąja armija, stengėsi išlaisvinti sovietų įkalintus Lietuvos piliečius.
• Vokiečių kariuomenė Lietuvoje susidūrė su veikiančiomis lietuviškomis valdžios įstaigomis.
• Sukilėliai vokiečių okupantams demonstravo savo nuostatą, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė.
• 1941 m. birželio 23–ąją per Kauno radiofoną paskelbta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaracija taip pat išreiškė ir Laikinosios vyriausybės siekį užsitikrinti vokiečių valdžios paramą.
• Laikinoji vyriausybė kūrė lietuvišką administraciją, stengėsi likviduoti sukilimo metu prasidėjusią ginkluotų grupių savivalę ir terorą. Visame krašte buvo atkurta nepriklausomybės laikų švietimo sistema, imta tirti besitraukiančios NKVD įvykdytus nusikaltimus. Laikinoji vyriausybė stengėsi švelninti sovietizacijos padarinius. Teisėtiems savininkams pradėta grąžinti nacionalizuotą nuosavybę: namus, žemę, kapitalą, įmones.

1941 m. birželio 22 d. auštant vermachtas smogė SSRS. Nepasirengusi gynybai Raudonoji armija traukėsi iš okupuotų Baltijos šalių.

Nacių valdžia Lietuvos teritoriją paskelbia Lietuvos generaline sritimi.

Lietuvos reokupacija

1944 m. vasarą sovietų kariuomenė išstūmė vokiečius iš Lietuvos teritorijos ir ją užėmė.

Prasidėjus sovietinei reokupacijai, Lietuvoje kilo ginkluotas pasipriešinimas – dešimtmetį (1944–1953 m.) trukusios laisvės kovos. Partizanai su ginklu rankose kovojo prieš SSRS dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas.

Parlamentinė demokratija – demokratiniais rinkimais užtikrinama valstybės valdymo sistema, kai parlamentas (Seimas) užima viršesnę padėtį nei kitos valstybės institucijos.

Žemės reforma – 1922 m. vasario 15 d. priimtas Žemės reformos įstatymas, kuriuo buvo nustatyta didžiausia nenusavinama žemės norma (80 ha), o normą viršijanti žemė kompensuojant už ją savininkams buvo imama į fondą. Šios reformos metu žeme buvo aprūpinti bežemiai, mažažemiai valstiečiai, pirmenybė buvo teikiama Nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, kuriems žemė buvo suteikta nemokamai.

Teritorija ir gyventojai

Politika

• Piliečiai naudojosi 1922 m. Konstitucijos suteiktomis teisėmis ir laisvėmis, formavosi pilietinė visuomenė.
• Politiniame šalies gyvenime didžiausią įtaką turėjo Krikščionių demokratų partija.
• Didžiulis autoritetas buvo Katalikų Bažnyčia.

Ekonomika

• Stabilizuota šalies ekonomika ir finansai.
• Svarbiausia ekonomikos šaka – žemės ūkis.

Kultūra ir švietimas

• Įsteigta daug pradžios, vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų.
• Svarbiausiu mokslo ir kultūros židiniu tapo 1922 m. įsteigta aukštoji mokykla – Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitetas.
• Kuriami teatrai, muziejai.
• Augo periodikos ir knygų leidyba.

Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas

1919 m. pabaigoje priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas, pagal kurį 1 atstovas turėjo būti renkamas nuo 15 tūkst. gyventojų. Rinkimų teisę turėjo visi Lietuvos piliečiai – vyrai ir moterys, – kuriems rinkimų dieną buvo sukakę 21 metai, visuotiniu, tiesioginiu, slaptu balsavimu.

Rinkimai į Steigiamajį Seimą

Balsuoti atėjo net 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių. Iš 112 išrinktų Steigiamojo Seimo narių, 59 priklausė Krikščionių demokratų blokui, 29 – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Valstiečių sąjungos blokui, 12 – Lietuvos socialdemokratų partijai. Likusius mandatus pasidalijo tautinių mažumų (žydų, lenkų, vokiečių) atstovai Seime. Tarp Seimo narių buvo 6 Nepriklausomybės akto signatarai signataras, 2 Seimo nariai – Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius – vėliau buvo išrinkti Lietuvos Respublikos prezidentais.

XX a. pradžioje Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėtos kurti savos valstybės valdymo institucijos, sudarytos galimybės šiuolaikinio parlamentarizmo pradžiai. 1920–1926 metai – Lietuvos parlamentinės demokratinės respublikos laikotarpis. Seimas šiuo laikotarpiu atliko Konstitucijos apibrėžtas funkcijas: leido įstatymus, rinko Respublikos prezidentą, kontroliavo Ministrų kabinetą.