I pasaulinio karo priežastys ir karinių sąjungų susidarymas
1914–1918 m. pasaulį sudrebino karas, pavadintas pasauliniu, nes karo veiksmai vyko Europos, Azijos, Afrikos, Australijos žemynuose, Atlanto, Ramiajame, Indijos vandenynuose, jūrose. Vadinamas šis karas ir totaliniu, nes į karą buvo įtraukta daugiau kaip 70 mln. karių. Moterys, vaikai buvo įdarbinti sukarintose gamyklose, žemės ūkyje, nes trūko darbo jėgos.
Dar šis karas vadinamas grobikišku, nes kiekviena valstybė siekė karu išspręsti savo ekonomines, poltines problemas, pirmauti, prisigrobti kuo daugiau žemių.
Šiame kare žuvo daugiau kaip 10 mln., o sužeista apie 20 mln. žmonių, sunaikinta daug materialinių ir kultūrinių vertybių.
Karo priežastys
Po Italijos ir Vokietijos susivienijimo tarptautinėje politikoje augo įtampa. Vokietijai reikėjo naujų prekių realizavimo rinkų. Ji siekė „pasaulio perdalijimo“, t. y. ginklu grobti kolonijas. Italijos ekonomikos raida buvo lėtesnė nei Vokietijos, tačiau ir ji siekė naujų kolonijų. Tai pažeidė buvusią tarptautinę pusiausvyrą, kuri buvo įsivyravusi Europoje po Vienos kongreso.
„Mums reikia reikalauti, kad ir kitų šalių, ir vokiečių misionieriui, vokiečių verslininkui, vokiečių prekėms, vokiečių vėliavai ir vokiečių laivams būtų rodoma ne mažesnė pagarba Kinijoje. Mes esame pasiruošę atsižvelgti į kitų didžiųjų valstybių interesus Rytų Azijoje ir esame tvirtai įsitikinę, kad mūsų pačių interesai susilauks pelnyto pripažinimo. Trumpai sakant, mes nieko nenustumsim į šešėlį, bet ir mums patiems reikia vietos po saule <…>.
(Vokietijos valstybės kanclerio Otto fon Bismarko kalba Reichstage, 1897.)
Spartus ekonomikos augimas Vokietijai leido išplėsti prekių realizavimo rinkas ir aplenkti Didžiąją Britaniją. Britanija dar tebebuvo galingiausia kolonijinė imperija pasaulyje, ji pirmavo finansų srityje. Sparčiai kilo JAV ir Japonijos ekonominiai rodikliai, nes jos savo valstybėse diegė naujas technologijas. Šios šalys taip pat siekė lyderio vaidmens pasaulyje. Prancūzija po nesėkmingo karo su Prūsija sugebėjo atsigauti. Vokietijos agresyvumas prancūzams kėlė nerimą, todėl ji ginklavosi. Kitokia buvo Austrijos-Vengrijos bei Rusijos imperijos ekonominė raida. Šiose valstybėse nors ir buvo vykdomos reformos, tačiau jos liko agrarinėmis. Jos neatsisakė grobikiškos politikos ir abi siekė dominuoti Balkanuose. Grobikiški valstybių tikslai, imperializmo politika vedė prie tarptautinių konfliktų, kurie pasireiškė visuose žemynuose.
Valstybių dalis pasaulinėje pramoninėje gamyboje, %
Nacionalizmas
Nacionalizmą skatinantys visų valstybių politikai tikėjosi nuteikti, paruošti visuomenę karui, vieninteliam, jų manymu, būdui, kuris galėtų išspręsti visas valstybines problemas. Atsirado ideologijos, kurios buvo naudingos siekiant įsigalėti numatytose teritorijose. Pavyzdžiui, Rusija laikėsi panslavizmo, Vokietija – pangermanizmo politikos. Kiekviena valstybė turėjo savo tikslų.
Propoganda
Negirdėto masto karinė propaganda plakatais, straipsniais laikraščiuose, viešais pasisakymais darė milžinišką poveikį ikikarinės Europos valstybių visuomenei, kuri palaikė karo idėjas.
Nacionalizmas, nuolatinis karo idėjų eskalavimas, ginklavimosi varžybos, propoganda, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, kova dėl kolonijų vedė prie karinių konfliktų.
