1926 m. gruodžio 17 d. perversmas
Parlamentinės demokratijos laikotarpis Lietuvoje baigėsi po 1926 m. gruodžio 17 d. politinio perversmo.
Dokumentas Nr. 1. Majoro P. Plechavičiaus kreipimasis į A. Smetoną:
„Pirmasai Lietuvos kūrėjau! Pareiga stovėti Lietuvos nepriklausomybės sargyboje privertė mus susirūpinti didėjančiu Lietuvos laisvei pavojumi. Turėjome tikrų žinių, kad bolševikai ginkluojasi su tikslu panaikinti Lietuvos laisvę. Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių pašalinti mirtinam Lietuvos pavojui. Vyriausybė pataikavo tiems, kurie dirbo Lietuvos pražūčiai. Prasidedant jau atviram bolševikų bruzdėjimui, mes savo pasiryžimu apgynėme Lietuvos nepriklausomybės likimą. Bet mes negalime įstatyti valdžion tų žmonių, kurie pastūmė Lietuvą į mirtiną pavojų. (…) Todėl, tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti tėvynės labui ir sutikti stojus tautos priešakyje, kaipo valstybės vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties“.
Laikinosios karo valdžios vardu gener. štabo majoras Plechavičius
(Šaltinis: A. Eidintas, Antanas Smetona. Vilnius, 1990: 103)
Dokumentas Nr. 2. A. Smetonos atsakymas:
„Lietuvos karžygiai! Su didele širdgėla skaičiau Jūsų raštą. Pavojus, kurį Jūs nurodote, buvo valdžiai tiksliai žinomas. Daug kartų ir visais būdais ji buvo įspėjama. Lietuva atsidūrė kryžkelyje, kuris buvo visai tautai aiškus, bet, deja, ne vyriausybei. Susipažinęs su įvykiais, kreipiausi į respublikos prezidentą Grinių nurodydamas, kokia gali būti išeitis iš susidariusios padėties. Bet su dideliu skausmu turiu nustatyti, kad jisai nesiteikė įvertinti padėties rimtumo. Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio, yra šventa pareiga ginti Lietuvos valstybę ir tautą šiuo tragiškiausiu jos gyvenimo momentu. Todėl, pildydamas šią pareigą, pasiryžau priimti uždedamą man šią svarbią naštą ir, pasiėmęs valstybės vado pareigas, eiti jas tol, kol pati tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties.“
A. Smetona
(Šaltinis: A. Eidintas, Antanas Smetona. Vilnius, 1990: 104)