1830–1831 m. sukilimas

1830 m. Europą sukrėtė revoliucijų banga. Rusija, kaip Šventosios sąjungos narė, siuntė Lenkijos karalystės kariuomenę slopinti sukilimo Belgijoje. Lenkams atsisakius paklusti, vienintelė išeitis liko sukilimas. Viešai iš rusų caro buvo atimtas Lenkijos Karalystės sostas. 1831 m. pavasarį įsiliepsnojo sukilimas ir Lietuvoje. Sukilėliai iš caro valdžios išvadavo beveik visą Lietuvą. Didesnės rusų kariuomenės dalys tebuvo likusios Kaune ir Vilniuje. Sukilėliai bandė paimti Kauną ir Vilnių, bet jiems nepavyko. Iš Lenkijos Lietuvos sukilėlius paremti buvo atsiųstas reguliariosios kariuomenės dalinys, vadovaujamas generolų Antano Gelgaudo ir Dezidero Chlapovskio. Jiems pavyko užimti Kauną ir pulti Vilnių, tačiau Panerių mūšis buvo nesėkmingas, sukilėliams dėl didelių nuostolių teko trauktis. Tik dalis kariuomenės sugrįžto į Lenkiją. Kita dalis buvo sulaikyti ir nuginkluoti.

Po sukilimo rusų valdžia ėmėsi veiksmų prieš Lietuvos gyventojus. Buvo uždaryta daug vienuolynų ir bažnyčių, pastarąsias vertė cerkvėmis. Lenkijos karalystė prarado autonomiją. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfiskuoti. Rusų valdžia sustabdė Lietuvos Statuto galiojimą (1840 m.). 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas – kaip maištingos lenkiškos dvasios židinys.