Sąvokos

Amnestija – visiškas ar dalinis teismo paskirtos bausmės atleidimas.

Autonomija – valstybės teritorijos dalies savivaldos teisė turėti savo parlamentą, vyriausybę, valstybinę kalbą, įstatymus, teismus ir kitas valdžios įstaigas, kurie yra pavaldūs centrinei valstybės valdžiai.

Baudžiava – asmeninė valstiečio priklausomybė nuo dvarininko, kuris galėjo naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu. Valstietis negalėjo keisti šeimininko, keltis gyventi į miestą.

Cenzūra – spaudos turinio kontrolė, siekiant sustabdyti valdžiai nepalankią informaciją.

Direktorija – tai iš penkių asmenų sudaryta vyriausybė (1794–1799) didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu.

Gerilija (isp. guerrilla – kova) – partizaninis karas Ispanijoje su Napoleonu ir vietiniais feodalais.

Grigaliaus kalendorius – saulės kalendorius, besiremiantis Žemės apsisukimo apie Saulę reguliarumu. Pirmą kartą įvestas popiežiaus Grigaliaus XIII nurodymu 1582 m.

Hieroglifai – senoviniai egiptiečų rašmenys.

Jakobinų diktatūra – Prancūzijos didžiosios revoliucijos Respublikos laikų vyriausybės, kurią sudarė jakobinų politinė grupuotė, valdymas, paremtas teroru, radikaliomis reformomis, kuriomis buvo siekta įveikti vidaus ir užsienio kontrrevoliuciją. Nuversta 1794 m. liepos 27 d. (pagal Prancūzijos respublikos kalendorių – termidoro 9 d., iš čia ir pavadinimas – Termidoro perversmas). Vyriausybės vadovas Maksimiljanas Robespjeras ir kiti vyriausybės nariai buvo giljotinuoti.

Karinis perversmas – ginkluotųjų pajėgų ar jų dalies prievartinis teisėtos valdžios pakeitimas, pašalinimas ir naujos, kariškių vadovaujamos valdžios sudarymas.

Koalicija – 1. Politinių partijų susivienijimas, kurio tikslas yra laimėti rinkimus ir sudaryti valdančiąją daugumą, suformuoti naują vyriausybę. 2. Kelių valstybių karinė sąjunga, nukreipta prieš kurią kitą valstybę ar jų sąjungą, pvz., Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų metu buvo kelis kartus sudarytos antiprancūziškos koalicijos.

Konfederacija (lot. confoederatio – sąjunga, susivienijimas) – luomų, miestų ar valstybių sąjunga, sukurta siekti konkrečių tikslų.

Konkordatas – tarpvalstybinė sutartis, sudaryta vyriausybės su Šventuoju sostu (dbr. Vatikanu) ir nustatanti Katalikų bažnyčios padėtį ir jos teises valstybėje, pvz., privalomą katalikų tikybos mokymą mokyklose, galimybę dvasininkams eiti valstybines pareigas ir t. t.

Konsulatas – valdymo sistema Prancūzijoje, įvesta po 1799 m. Briumero 18-osios perversmo, kurį įvykdė Napoleonas Bonapartas, pasiskelbęs valstybės vadovu – I konsulu, valdžiusiu su kitų dviejų konsulų pagalba.

Kontinentinė blokada – Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I vykdyta Didžiosios Britanijos prekių eksporto į Europą blokavimo politika, kuria buvo siekiama ekonomiškai ją sužlugdyti. Vykdydamas kontinentinę blokadą Napoleonas karais ir politiniu spaudimu vertė kitas Europos valstybes prie jos prisijungti.

Laikinoji LDK vyriausybė – 1812 liepos 1 d. Napoleono įsaku suformuota tarpininkės vaidmenį tarp prancūzų ir vietos gyventojų atliekanti valdžia, pavaldi Napoleonui.

Lenkijos karalystė (1815–1916 m.) – Vienos kongreso sprendimu sudaryta iš 1807–1815 m. gyvavusios Varšuvos kunigaikštystės politinis darinys, iki 1831 m. sukilimo turėjęs autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje. Gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo.

Maištas – tai gaivališkas sukilimas, ginkluotas pasipriešinimas.

Marengo mūšis – 1800 m. birželio 14 d. įvykusios kautynės tarp Prancūzijos ir Austrijos imperijos, kurias laimėjęs Napoleonas įsitvirtino Italijoje.

Monarchija – valstybės valdymo forma, kai vadovo (karaliaus, imperatoriaus, didžiojo kunigaikščio ir kt.) valdžia yra paveldima (dinastinė).

Pagalvės mokestis – mokestis, kurį moka visi vyriškos lyties šeimos nariai.

Prefektūra – Prancūzijoje Napoleono valdymo laikotarpiu įvestas administracinio vieneto valdymo organas.

Reino sąjunga – Napoleono I pagal Paryžiaus sutartį iš 16 Vokietijos žemių sudarytas susivienijimas 1806–1813. Iki 1811 m. prie jos prisijungė dar 20 Vokietijos žemių. Jose įvestas prancūzų protektoratas, Napoleono civilinis kodeksas, panaikinta baudžiava. 1813 m. po Leipcigo mūšio Reino sąjunga iširo.

Rekrūtas – prievarta, dažniausiai neribotam tarnybos laikui paimtas kareivis. Baudžiauninkus į rekrūtus atiduodavo dvarininkai pagal jiems nustatytą prievolę. Laisvas žmogus į rekrūtus galėjo būti paimtas šaukimo būdu arba už padarytą nusikaltimą.

Rekvizicija – priverstinis, dažniausiai atlygintinas privataus turto paėmimas kariuomenės naudai. Rekvizicijas dažniausiai vykdydavo svetimos kariuomenės, nusavinančios maistą, pašarus, arklius.

Revoliucija – valdžios ir piliečių konfliktas, kurio metu pasikeitusi valdžia vykdo tokius pertvarkymus, po kurių pasikeičia valstybės ekonominė, visuomeninė ir politinė santvarka, pvz., feodalizmą keičia kapitalizmas.

Spekuliacija – prekių ir kitų vertybių pirkimas ir perdavimas didesnėmis kainomis, siekiant pasipelnyti.

Šimtas dienų – tai Napoleono I grįžimo į Prancūzijos valdžią laikotarpis, kuris tęsėsi nuo 1815 m. kovo 1 d. iki sutriuškinimo Vaterlo mūšyje 1815 m. birželio 18 d. (šimtas dienų).

Šventoji Romos imperija (pilnas pavadinimas – Šventosios Romos vokiečių tautos imperija) – Korolio Didžiojo vaikaičio Otono I rytinėje imperijos dalyje (dabartinė Vokietija) 962 m. susikūrusi valstybė, kurią 1806 m. panaikino Napoleonas I, kai Austerlico mūšyje buvo sutriuškintos Austrija ir Rusija.

Šventoji sąjunga – 1815 m. rugsėjo mėnesį įsteigta sąjunga, kurios pagrindiniai tikslai buvo garantuoti Vienos kongreso (1814–1815) nutarimų laikymąsi, pašalinti galimybę juos keisti ateityje bei neleisti kilti naujiems karams ir revoliucijoms.

Ulonai – lengvosios kavalerijos rūšis, atsiradusi XVIII amžiuje. Kareiviai buvo ginkluoti ietimis, pistoletais ar šautuvais. Skiriamasis aprangos ženklas – keturkampė kepuraitė. Prie ieties antgalio tvirtinta vėliavėlė.

Varšuvos kunigaikštystė – lenkų valstybė, kurią 1807 m. įkūrė Napoleonas I pagal Tilžės taiką iš Prūsijai priklausiusių Lenkijos karalystės žemių, į jos sudėtį įėjo ir lietuviška Užnemunė. Joje galiojo Napoleono civilinis kodeksas. 1815 m. Vienos kongresas didžiąją Varšuvos kunigaikštystės dalį atidavė Rusijos imperijai, autonominės Lenkijos karalystės sąlygomis.

Vienos kongresas – 1814–1815 m. vykęs kongresas, kurio metu karo su Napoleonu nugalėtojos siekė atkurti Europoje sienas ir buvusią tvarką iki Didžiosios prancūzų revoliucijos, naujai perdalyti Europą ir gražinti senąsias valdovų dinastijas.