Holokaustą – žydų persekiojimą ir naikinimą – organizavo ir vykdė nacių valdžia.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, ji į šį nusikaltimą pritraukė ir vietinių talkininkų.
Po sovietų okupacijos vyravo antikomunistinės ir antižydiškos nuotaikos. Antisovietiniuose atsišaukimuose „žydo” ir „komunisto“ sąvokos buvo vartojamos sinonimiškai.
Lietuvos miestuose žydai buvo suvaryti į getus. Po to prasidėjo žydų naikinimas Kauno fortuose, priemiesčių miškuose, pvz., Paneriuose prie Vilniaus.
Lietuvoje iš viso vokiečių okupacijos metu nužudyta apie 195–196 tūkstančius žydų, apie 90 procentų vietinės bendruomenės. Tai didžiausias aukų procentas tarp Europos šalių, kurios patyrė holokusto siaubą.
Lietuviai ne tik žudė savo bendrapiliečius žydus, bet ir, nepaisydami realios grėsmės, gelbėjo. Lietuvos teritorijoje daugiau kaip 2300 šeimų gelbėjo žydus.
Prie žydų gelbėjimo prisidėjo ir Lietuvos katalikų bažnyčia, nemažai kunigų suteikdavo prieglobstį nuo mirties besislapsčiusiems žydams. Lietuvių šeimos dažniausiai priglausdavo žydų vaikus, juos priimdavo ir augindavo lyg savus.
